Ir lėkčiau su vėju

Milijonai dienų

Po daugybės laiko mūsų

Gyvenimo keliai vėl susikirto.

Išvydę vienas kitą besileidžiant

Raudonai saulei, mes panorome

Atgaivinti seniai išblėsusius jausmus.

Milijonai dienų, begalės praverktų naktų...

Tiek mums teko paaukoti, kol

Supratome, kad nesame vienas kitam skirti.

Begalinis ilgesys kadaise greitai

Lyg vėjas prabėgusių akimirkų,

Dviejuose širdyse įsiplieskusi neapykanta...

Tik tiek mums liko, kai pagaliau supratome,

Kad per vėlai pasakėme aš myliu tave.

Trokšdami dvi širdis priversti dar

Kartą liepsnoti meilės ugnimi

Tik skaudinome save.

Bandydami susigrąžinti prabėgusias

Gyvenimo dienas, kai nedrįsome

Tiesos sau pripažinti ir ištarti tris

Žodžius kadaise mums reikusius viską,

Melavome ir sau, ir aplinkiniams.

Milijonai dienų, begalės praverktų naktų...

Tiek mums teko paaukoti, kol

Supratome, kad nesame vienas kitam skirti.

Begalinis ilgesys kadaise greitai

Lyg vėjas prabėgusių akimirkų,

Dviejuose širdyse įsiplieskusi neapykanta...

Tik tiek mums liko, kai pagaliau supratome,

Kad per vėlai pasakėme aš myliu tave.

Padarę daug klaidų, kurių galėjome

Išvengti, jei tik būtume pasidavę mus

Bandžiusiai įspėti baimei,

Susitikome saulei tekant.

Žvelgdami vienas į kitą

Mes, buvę mylimieji paskutinį

Kartą atsisveikinome.

Milijonai dienų, begalės praverktų naktų...

Tiek mums teko paaukoti, kol

Supratome, kad nesame vienas kitam skirti.

Begalinis ilgesys kadaise greitai

Lyg vėjas prabėgusių akimirkų,

Dviejuose širdyse įsiplieskusi neapykanta...

Tik tiek mums liko, kai pagaliau supratome,

Kad per vėlai pasakėme aš myliu tave.