Ir lėkčiau su vėju

Aš visada viena ieškojau vietos po saule

Aš visada viena ieškojau vietos po saule,

Kurioje nejusčiau širdį veriančio

Skausmo ir jausčiausi sava.

Aš visuomet vyliausi ir tikėjau, kad juoda

Spalva iš visų pusių apgaubtame mano

Gyvenime išauš šviesesnis rytojus,

Lemtinga diena pakeisianti viską.

Aš nežinau, kodėl niekaip neįstengiu prisiminti

Įvykio, po kurio iš mano rankų išsprūdo

Ilgai saugotos gyvenimo šukės ir subyrėjo į šipulius.

Aš net negaliu įsivaizduoti, ar po visko, ką

Man teko iškęsti kada nors vėl įstengsiu pakilti

Lyg feniksas iš pelenų ir nuoširdžiai šypsotis.

Aš nežinau, ar vieną dieną mano pasaulis

Iš tamsaus ir niūraus vėl taps spalvotas.

Aš visada viena ieškojau vietos po saule,

Kurioje nejusčiau širdį veriančio

Skausmo ir jausčiausi sava.

Aš visuomet vyliausi ir tikėjau, kad juoda

Spalva iš visų pusių apgaubtame mano

Gyvenime išauš šviesesnis rytojus,

Lemtinga diena pakeisianti viską.

Aš nežinau, kodėl man iki skausmo atrodo

Pažįstamos tos paslaptingos, juodos akys.

Žvelgdama į svetimą veidą jaučiu, kad galiu

Tuo žmogumi pasitikėti nors ir neprisimenu, ar

Mano ir jo gyvenimo keliai jau buvo susikirtę ankščiau.

Ir aš nesuprantu, ką tokio blogo padariau,

Kad mano gimtosios planetos gyventojai

Trokšta mane nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Aš visada viena ieškojau vietos po saule,

Kurioje nejusčiau širdį veriančio

Skausmo ir jausčiausi sava.

Aš visuomet vyliausi ir tikėjau, kad

Man kada nors pavyks atidengti paslapties

Šydą gaubiantį mano praeitį.