Ir lėkčiau su vėju

Priversiu išvysti tikrąją mane

Ankščiau troškau tapti nematoma,

Nejausti draskančio krūtinę skausmo.

Maniau, jei į gyvenimą neįsileisiu garsų,

Atsižadėsiu jausmų, niekas daugiau

Nepastebės manęs.

Pagaliau būsiu pamiršta ir amžiams laisva.

Dabar trokštu būti išgirsta, žvelgti į pasaulį

Kitaip ir nebegalvoti, kad jis yra tik juodas ir baltas.

Nebenoriu iki sutemų lyg vampyrė slapstytis

Šešėliuos ir naiviai tikėtis, kad kas nors

Išgirs mano sielos nebylų pagalbos šauksmą!

Bet kaskart, kai išdrįstu pabandyti peržengti

Savo nusibrėžtas ribas, ryžtas kažkur

Išgaruoja ir aš eilinį sykį pasiduodu.

Po to kas kartą akimirkai mano pasauly stoja tyla,

O vėliau po trumpo atokvėpio širdį

Perveria tokia stipri

Pykčio banga, jog ima atrodyti, kad tas

Jausmas mane gyvą suris.

Šlykštėdamasi tuo, kad eilinį kartą buvau silpna

Pažadu, kad ši diena bus paskutinė...

O jai pasibaigus ir naujam rytui išaušus,

Bet kokia kaina kitus priversiu išvysti tikrąją mane.