Ir lėkčiau su vėju

Tamsoje vėl paskęs

Tamsoje vėl paskęs

Širdis nerami.

Tylą ir ramybę iš sielos

Išgins ilgesys.

Vėl mintyse suskambės

Seniai ištartas sudie...

Paprastas, bet ir tuo pačiu labai

Svarbus žodis,

Pakeitęs negrįžtamai

Mudviejų gyvenimus.

Gal tu jau nebe pameni,

Kaip kadaise supratę,

Kad neatsižadėję savo meilės

Niekada iš tiesų nebūsime laimingi,

Ryžomės sulaužyti

Savo priesaiką ir amžiams išsiskirti?

Bet aš vis dar tai prisimenu,

Vis dar kenčiu.

Nors skausmas ir drasko krutinę

Kas kartą prisiminus

Seniai prabėgusias dienas,

Bet žinau, tai laikina.

Netrukus po tamsios nakties

Išauš naujas rytas,

Skausmas išblės,

O jo vietą užims džiaugsmas,

Supratus kad žengusi

Lemtingą žingsnį,

Atsižadėjusi tik nelaimes nešančių

Jausmų suradau tikrąją laimę.

Dėl tokių rytų aš kovosiu iš visų jėgų,

Kol tamsą pavyks parklupdyti,

Nusimesti nematomas grandines,

Supančiojusias mano sielą.

Tik tuomet, kai skaudūs prisiminimai

Išbluks iš atminties ir nebedegins širdies,

Pagaliau suprasiu,

Kad aš kaip ir tu

Įstengiau visiškai atsižadėti praeities.