Ir lėkčiau su vėju

Pamiršta meilė

Aš žinojau, kad niekuomet

Nieko neįstengsiu pamilti,

Kol nepamiršiu savo dabartinės meilės.

Žinojau, kad įgyvendinti savo svajonę,

Nutraukti širdį surakinusias grandines

Neužteks gyvenimo,

Todėl nuėjau pas būrėją.

Prašiau jos mane užkerėti.

Bet net įsivaizduoti negalėjau,

Kad atsikračiusi nepageidaujamų jausmų

Tapsiu visiška bejausmė...

Praradusi tai, kas kiekvieną

Žmogų daro žmogumi

Gyvenau lyg sniego karalienė.

Apsimečiau laiminga,

Nors širdį ir sieloj buvo atsivėrusi

Nieko neįstengiama užpildyti tuštuma,

Kol likimas nutarė iškrėsti piktą pokštą.

Privertė vėl sutikti tą,

Kurį kadaise pamiršau.

Jo artumas ėmė tirpdyti

Mano pasaulį sukausčiusius ledus.

Nors ir priešinausi iš visų jėgų

Mano pamiršta meilė atgimė,

Sugrįžo atsižadėti prisiminimai.

Nors nežinojau, ar šįsyk sulauksim

Laimingos pabaigos,

Bet pasidaviau jausmams,

Dar kartą įbridau į tą pačią upę.

Ir manęs nesustabdė netgi tai,

Kad buvau prisiekus daugiau

Niekada jo nemylėti.