Ir lėkčiau su vėju

Šalčio kerai

Šalčio melodija vėl nuskambės,

Iš dangaus pažirs tūkstančiai

Sidabru tviskančių snaigių.

Trumpam nusimetusi pečius

Slegiančią naštą, užsimiršiu ir lyg

Vaikystėje ištiesiu delną.

Bandysiu pagauti snaigę.

Nors ir žinosiu, kaip paveiks mane

Sąlytis su sniegu neatsižadėsiu troškimo.

Sugausiu tą trapų lyg stiklas gabalėlį,

Leisiu šalčiui glamonėti ranką,

Prisiminti sau kaip kadaise mylėjau žiemą,

Leidausi užliūliuojama tavo vaiskiai mėlynų akių...

O vėliau, kai blausi saulės šviesa ims blėsti,

Kai šaltis lyg liepsna ims deginti iš vidaus kūną,

Užgniaušiu jausmus,

Užtrenksiu skaudiems prisiminimams duris,

Sugrįšiu ten, kur saugu.

Sugrįšiu ten, kur niekas neprimins

Šalčio ir žiauraus permainų vėjo,

Nupūtusio tavo meilę man.

Tuomet sau vėl pažadėsiu,

Kad niekuomet negaudysiu sniego,

Nesileisiu užburiama žiemos grožio,

Nebeprisiminsiu tavęs.

Bet žinau, savo pažadų niekuomet netesėsiu.

Net tuomet, kai nebemylėsiu,

Prisiminsiu tave.

Tik ne kaip žmogų, sudaužiusi širdį,

O kaip tą, kuris privertė patikėti,

Kad net žiauri ir negailestinga žiema

Gali būti graži ir padovanoti nepamirštamą

Nuotykį ir svaiginančią meilę.