Ir lėkčiau su vėju

Ar prisimeni?

Ar prisimeni, ką man sakei?

O gal jau pamiršai,

Kad dar visai neseniai,

Kai mes žvelgėme begalybės žvaigždžių

Nutviekstą dangų žadėjai, jog mūsų

Meilė bus amžina.

Aš žinojau, kad nieko nėra amžino,

Neįmanoma kažko mylėti ilgiau

Nei vieną vienintelį gyvenimą.

Bet kažkodėl vis tiek leidausi

Įtikinama saldžiu melu.

Tikėjau net tada,

Kai tapo akivaizdu,

Kad tavo meilė man išblėso, ir jos

Vietą užėmė pasibjaurėjimas.

Bandžiau pataisyti nesamas klaidas,

Sulaikyti tave net tada,

Kai troškai kuo greičiau

Nuo manęs pabėgti.

Vis stengiausi priminti visus pažadus,

Kurių nusprendei netesėti.

Kas kartą išgirdęs juos tik nusijuokdavai,

Vis iš naujo daužydavai mano širdį.

Bet aš kentėjau sukandusi dantis,

Bandžiau priversti tave iš naujo mane pamilti.

Ak, kokia tuomet buvau naivi...

Kaip galėjau patikėti,

Kad pavyks padaryti neįmanoma?

Dabar gailiuosi tik,

Kad taip ilgai kovojau su realybe ir nedrįsau

Net sau pripažinti karčios tiesos,

Kad tai tu - melagis.

Nors širdį dar skauda,

Nors kartais sunku net kvėpuoti,

Nelinkiu tau blogo.

Tik nesuklysk tai darau

Ne dėl tavęs, o dėl savęs.

Aš ne iš tų, kurios trokšta,

Kad pikti palinkėjimai ir kerštas

Sugrįžtų bumerangu...

Verčiau tau palinkėsiu laimės,

Kad ir pati viena dieną būčiau laiminga.