Ir lėkčiau su vėju

Juodaplaukė sirena

Iš vandenyno dugno rūmų

Išplaukė juodaplaukė sirena.

Ji prieš išlipdama į krantą apsidairė

Norėdama įsitikinti, ar nei vienas

Iš gilaus ir bekraščio vandenyno

Gyventojų jos neatsekė į paviršių.

Bet ji nieko nepamatė.

Sirena iš akmeninės uolos išsiėmė

Paslėptą smuiką ir ėmė

Groti liūdną melodiją.

Grieždama smuiku juodaplaukė

Pradėjo dainuoti iš pradžių tyliai,

 O po, kai ją apakino angeliškas

Balsas, vis garsiau ir jausmingiau.

Sirena neišgirdo kaip prie tos uolos

Priėjo vienišas žvejys, paslapčia

Stebėjęs jos pasirodymą.

Užbaigusi kūrinį juodaplaukė sirena

Paslėpė savo dailų smuiką ir paniro į

Gelmes ir nuplaukė atgal į savo rūmus.

Kai tik atrasdavo laisvą valandėlę, sirena

Sugrįždavo į savo pamėgtą vietą dainuoti

Ir virpinti švelniais prisilietimais

Jautrias smuiko stygas.

Vieną dieną pajutęs drąsos antplūdį

Žvejys išdrįso užkalbinti vandenyno

Deivę ir paklausti jos vardo.

Nuo tos dienos, kai susipažino su

Žmogumi, sirena atplaukdavo į krantą

Vis dažniau ir vis ilgiau jame pasilikdavo.

Juodaplaukei kartais net atrodydavo, kad

Žemė, kuria vaikščiojo mylimas žvejys,

Tapo jos antrais namais.

Prabėgus tūkstančiui dienų, pasirodęs

Judviejų susitikimo vietoje, žmogus

Rado krante ne jo laukiančią Seleną,

O tik sudaužytą mylimosios smuiką.

Žvejys iki pat sutemų šaukė sireną

Vardu, Seleną, bet ši vis nepasirodė.

Praradęs viltį tądien pamatyti

Juodaplaukę žmogus sugrįžo į namus.

Vos saulei spėjus patekėti, žvejys

Vėl nuėjo į ta pačią vietą,

Kurioje sutiko sireną.

Ji pašaukta vardu ir šįsyk neišniro iš

Neramiai putojusių Atlanto

Vandenyno gelmių.