Ir lėkčiau su vėju

Mylėti pabaisą

Niekada netikėjau,

Kad gražuolė galėjo

Nuoširdžiai mylėti pabaisą.

Visuomet maniau, kad toji

Pasaka buvo sukurta

Tik tam, jog žmonės patikėtų

Stebuklais ir puoselėtų

Tuščias viltis ir svajones.

Bet viena diena buvau

Priversta suprasti, kad klydau.

Šiame beprotiškame pasaulyje

Gali nutikti net keisčiausių dalykų.

Trokšdama ištaisyti praeityje

Padarytą klaidą,

Žengiau į tamsą.

Klaidžiojau lyg neregė joje,

Bandžiau pergudrauti lemtį.

Tuomet apakinta troškimo

Nei akimirkai nesusimąsčiau,

Kas gali nutikti žmonėms,

Metusiems iššūkį likimui.

O kai pagaliau ėmiau galvoti apie tai,

Jau buvo per vėlu.

Pati pamilau pabaisą...

Bet kuri žvelgdama į jį,

Būtų lengvai pamaniusi,

Kad mato į žemę iš dangaus,

Nusileidusį angelą,

Bet manęs jo išvaizda

Niekuomet neapgavo

Nes vos mudviejų keliams susikirtus,

Mačiau tikrąjį to pabaisos veidą.

Ir jis man visiškai nepatiko.

Dėl to labai ilgai netikėjau,

Kad toks padaras kaip jis,

Įsileidęs į sielą tamsą,

Gali pasikeisti ir tapti vertas mano meilės.

Nors žinojau, kad turėjau atrasti savyje jėgų

Atsispirti tamsos kerams, su šaknimis išrauti

Iš širdies pavojingus jausmus,

Nustoti žaisti su ugnimi, bet negalėjau.

Nors kiekviena gyvenimo akimirka

Vis labiau neapkenčiau savęs už tai,

Kad išdaviau savo prigimtį, negalėjau

Nepaisyti širdies, pabėgti nuo ateities,

Žengti dar sykį keliu, vedančiu į šviesą.

Bent jau iki tol, kol nebuvau tikra, kad

Mano mylimas pabaisa

Neatsižadės savo tamsos ir neleis

Meilei išgydyti sielos žaizdų.

Nors net dabar nežinau ar kada nors išauš toji diena,

Bet kol viltis bus gyva ir širdis krūtinėj plaks,

Žengsiu pasirinktu keliu,

Nepaisydama visų klaidų.