Ir lėkčiau su vėju

Fantomas

Kortos man amžiną meilę žadėjo,

Sapnuos tavo veidą regėjau,

Vėjas vardą kuždėjo...

Bet šį sykį nepasidaviau nakties kerams,

Nes žinojau, kad išaušus naujam rytui,

Gražus sapnas nevirs tikrove,

Širdis nebeplazdės iš laimės

Kaip kadaise, kai dar nebuvo sudužusi,

O akys daugiau neregės to, kuris išėjo.

Paliko sunkiausią gyvenimo akimirka,

Niekada net nepažvelgė atgal.

Tad kokia prasmė naiviai tikėtis,

Kad kas naktį mane aplankantis

Fantomas vieną dieną supratęs

Savo klaidą, sugrįš ir maldaus atleidimo?

Tai kodėl dar turėčiau laukti to,

Kuris tik apsimetė mylįs?

Pajutusi, kad pagaliau atėjo metas,

Kai pavyks amžiams paleisti praeitį,

Nusprendžiau išsiburti.

Po paskutinio apsilankymo

Būrimo salone buvau visiškai

Praradusi pasitikėjimą būrėjais,

Todėl pati išmaišiau, išdėliojau kortas,

Perrašiau likimą.

Iššifravusi jų siųstą žinutę,

Supratau, kad klydau ir likimo

Skirtą žmogų dar tik sutiksiu savo gyvenimo kely...

Kortos man pažadėjo,

Kad po šio būrimosi jau niekuomet

Neišvysiu nei realybėje, nei sapne

Savo persekiotojo, fantomo ir pagaliau

Mano sužalota širdis išgis.