✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

5 skyrius

Hermiona 

-Aš jums turiu sutaisęs keletą eliksyrų. Ar kas galėtų pasakyti, koks tai eliksyras?-profesorius Trimitas parodė į pirmąjį katilą. Mano ranką automatiškai pakilo į viršų. 

-Tai Tiesos eliksyras. Jis priverčia žmogų sakyti tik tiesą,-atsakiau ir Trimito veidas nušvito. Jis parodė į antrąjį katilą ir mano ranka vėl šoktelėjo į viršų. -Multisulčių eliksyras, sere. 

-Puiku! O štai šitas... Taip, mergaite?-profesorius Trimitas pažiūrėjo į mane, kai mano ranka pakilo į viršų, trečią kartą iš eilės. 

-Amortencija. 

-Iš tikrųjų. Tikriausiai žinai, kaip jis veikia?-profesorius paklausė manęs. Aišku, kad žinau.

-Tai stipriausias pasaulyje meilės eliksyras,-išpyškinau. -Kiekvienam žmogui jis turi kvepėti vis kitaip, nelygu kas kiekvieną traukia. Man jis kvepia šviežiai nupjauta veja ir nauju pergamentu, ir...-negalėjau pabaigti sakinio. Jutau, kaip mano skruostai įgauna švelnaus raudonio. Aš puikiai atpažinau trečiąjį kvapą ir kam jis priklausė. 

Profesorius Trimitas paskyrė mums užduotį, kurios prizas buvo mažas Felix felicis, sėkmės eliksyro, buteliukas. Mes turėjome sutaisyti Gyvosios mirties nuodą. Man visada nuostabiai sekėsi eliksyrų gamyba, bet šį kartą... Pažiūrėjau į Harį, kuriam sekėsi daug geriau nei visada, ir į jo katilą. 

-Kaip tau šitaip sekasi?-paklausiau jo, kai jau kelintą kartą man nepavyko supjaustyti Stingdomosios pupelės. Mane mušo prakaitas, o apie savo išvaizdą net nenoriu kalbėti. Kelis kartus bandžiau ranka perbraukti per savo plaukus, bet jie liko pasipūtę, kokie ir buvo. 

-Traiškyk, o ne pjaustyk,-juodaplaukis trumpai pažiūrėjo į mane ir sugrįžo prie savojo nuodo gamybos. 

-Ne, instrukcijoje aiškiai parašyta supjaustyti,-pasakiau, bet Haris tik trūktelėjo pečiais. Skirtam laikui, per kurį turėjom sutaisyti Gyvosios mirties nuodą, pasibaigus, profesorius Trimitas patikrino kiekvieno mokinio katilą. Viskas pasibaigė tuo, kad Haris sutaisė nuodą geriausiai iš visų ir gavo sėkmės eliksyro buteliuką. Jam niekada nesisekė taip gerai, kai šį dalyką dėstė profesorius Sneipas. 

Per pietus sėdėjau viena. Džinė sėdėjo kartu su keliomis, jos amžiaus merginomis. Nevilis kartu su Semu ir Dinu. O Haris ir Ronis per pietus net nepasirodė. Tai buvo keista, kadangi raudonplaukis niekada neatsisako maisto. 

Drakas

-Aš negaliu,-Pensė atsistojo ir į rankas paėmė savo lėkštę. Aš ir Bleizas pažiūrėjom į ją. -Mes praleidome su ja ištisas dvi savaites.

-Apie ką tu čia?-paklausė Bleizas, nesupratęs, ką nori pasakyti mergina. 

-Apie Hermioną, Bleizai. Žinau, kad mes visi nutarėme nesikalbėti, kai aplinkui pilna mokinių, bet aš negaliu. Ji tapo mano gera drauge per tokį trumpą laiką, -papurtė galvą ir nuėjo link Grifų Gūžtos stalo, prie kurio viena sėdėjo Hermiona. Niekas nekreipė dėmesio į Pensę. Atsistojau taip pat ir Bleizas pasekė mano pavyzdžiu. Mes nuėjome prie Grifų Gūžtos stalo ir aš atsisėdau šalia rudaplaukės. Niekas nekreipė dėmesio į mus. Puiku.

-Atrodo, kad mes susitarėme,-ji pažiūrėjo į mus. 

-Niekas neatkreipė dėmesio į mus, todėl mes saugūs,-Pensė pažiūrėjo į merginą, šalia kurios sėdėjau. 

-Ar jau pasakei Poteriui ir Vizliams?-paklausiau jos, pradedamas doroti savosios lėkštės turinį,  ir Hermiona papurtė galvą į šonus. 

-Nėra taip lengva,-atsiduso. -Jie iš karto pradėtų manęs nekęsti. Ypač Haris. Esu jo didžiausio priešo dukra. 

-Jeigu taip nutiktų, tu vis dar turi mus,-po šių Bleizo žodžių, Hermionos veide atsirado maža šypsena. 

Taisyta!
Prašau jūsų, nebūkit anoniminiai skaitytojai. Paspauskit žvaigždutę ir parašykit bent trumpą nuomonę. Be jūsų nuomonių nežinau ar viskas gerai su istorija, ar vis dar verta ją rašyti ir panašiai♥