✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

33 skyrius

Hermiona

Pakėliau savo galvą nuo knygos, kai bendrajame kambaryje pasirodė skubantis Haris ir apsisvajojęs Ronis. Juodaplaukis išstūmė raudonplaukį pro Storulės portreto angą ir pats išlindo paskui. Žvilgtelėjau į Romildą Vein, kuri stebėjo du grifiukus.

-Nepavyko, - sumurmėjo. Bendrajame kambaryje buvo vos keli mokiniai, kurie tyliai darė namų darbus, nors jau buvo vėloka, todėl puikiai išgirdau Romildą. Spėju, kad bandė sugirdyti Meilės eliksyrą Hariui. Ji jau seniai tai planuoja padaryti. Sugrįžau prie knygos skaitymo, bet ilgai ramybe negalėjau pasidžiaugti. Haris grįžo į bendrąjį kambarį ir bandė atgauti kvapą, o vėliau pradėjo kviesti Džinę nuo laiptų apačios.

-Kas nutiko? – stovėdama ant laiptų, paklausė raudonplaukė, vilkėdama pižamą ir laikydama dantų šepetuką rankoje.

-Ronis. Jis ligoninės sparne,-pranešė berniukas, kuris liko gyvas.

-Kas jam nutiko? – Džinė paklausė, eidama kartu su Hariui iš bendrojo kambario į koridorių. Jai visiškai nerūpėjo, jog išėjo su pižama, išgirdusi, kad jos brolis ligoninėje.  Daugiau jų pokalbio nebegirdėjau, nes abu grifiukai išlindo pro portreto angą.

***

Per pusryčius Drakas buvo lyg nesavas. Šakute stumdė maistą po lėkštę ir su nei vienu iš mūsų nekalbėjo. Jam toks elgesys nebuvo būdingas.

-Jūs eikit, mes pasivysime, - išeinant iš Didžiosios salės, sustabdžiau šviesiaplaukį ir pažiūrėjau į tris klastuolius. Jie linktelėjo ir pradėjo eiti link Magijos istorijos, kurią trečiadieniais visi Hogvartso koledžų šešiakursiai turėjo kartu.

-Tu lyg nesavas. Ar viskas gerai? – stebėjau Drako veidą. Vaikino pilkose akyse matėsi didelis nuovargis. Lyg nebūtų gerai pailsėjęs ar išvis miegojęs. 

-Aš visiškai susimoviau. Gėrimas, kuris buvo užnuodytas, nepasiekė Dumbldoro. Man šakės,- vietoj to, kad jam ką nors atsakyčiau, stipriai jį apkabinau. Vaikino rankos apsivijo mano liemenį ir jis atsiduso. -Dabar turėsiu naudoti Pradanginimo spintą, jog įvykdyčiau savo užduotį. O jeigu man vėl nepavyks? Jeigu aš vėl susimausiu? Kas tada?- Drakas žengė kelis žingsnius toliau nuo manęs ir dabar žiūrėjo tiesiai man į akis. Jam sunku. Tos užduotys, kurias paskyrė mano tėvas, yra tikras išbandymas pilkaakiui klastuoliui. 

-Tada viskas bus gerai. Aš prižadu, jog viskas bus gerai,-tariau. -Mums laikas eiti. Pavėluosime į Magijos istoriją,-ištiesiau savo ranką. Baltaplaukis sunėrė mudviejų pirštus ir kartu pradėjome žingsniuoti link profesoriaus Binso kabineto. Profesorius visą pamokos laiką prakalbėjo apie dar vieną milžinų karą, kuris nebuvo toks garsus. Didžioji klasės dalis snūduriavo, kol likusieji, tarp jų ir aš, rašėsi svarbiausią informaciją. 

***

Kitos dienos popietę Didžiojoje salėje pasirodė Keitė Varpelis, kuri gulėjo Šventojo Mungo ligoninėje kurį laiką dėl užkeikto vėrinio. Haris iš karto ją pastebėjo ir pasivijęs, užmezgė pokalbį. Esu garantuota, kad klausinėjo apie vėrinį ir kas tai galėjo padaryti. Jam visada reikėjo viską išsiaiškinti. Pensė jau norėjo pamojuoti ką tik atėjusiam Drakui, bet šviesiaplaukis sustingo kelyje. Keitė pažiūrėjo tiesiai į jį. Ji atpažino vaikiną. 

-Tai nieko gero nežada,-pasakiau, kai apsisukęs klastuolis greitu žingsniu išėjo iš Didžiosios salės, o Haris nusekė jam įkandin. Griebiau obuolį iš dubens ir kartu su Pense, Astorija, Bleizu ir Teodoru nusekiau juodaplaukį ir šviesiaplaukį. 

Taisyta

Kad ir kaip stengiausi parašyti dalį būdama išvykusi, man nepavyko. Bet grįžusi vos prieš pusantros valandos namo, kibau į rašymą ir dalies pabaigimą.