✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

26 skyrius

Drakas

Mano šeimos dvaro durys atsidarė su dideliu trenksmu ir aš tvirčiau suspaudžiau savąją burtų lazdelę rankoje. Muzika toliau grojo lyg nieko nebūtų įvykę, mirties valgytojai šokdami bei bendraudami vieni su kitais stebėjo įėjimą, pro kurį netrukus turėjo įžengti Fenikso Brolija, į kambarį. Žengiau vieną žingsnį arčiau Hermionos ir šviesiaplaukė man nusišypsojo. 

-Pradėkime. Matau Tonks ir Lubiną prie gėrimų,-mergina mostelėjo savo burtų lazdele ir muzika nutilo. Mirties valgytojai nustojo daryti tai, ką darė prieš tai, ir išsitraukę savo lazdeles, nukreipė jas į nekviestus svečius. 

-Šį vakarą niekas neturi nukentėti,-prakalbo Dumbldoras. -Atėjome tik susigrąžinti Hermionos į mūsų pusę. Į pusę, kuriai ji priklauso,- Voldemorto sekėjai pajudėjo iš savo vietų ir sudarė apsauginį ratą aplink mane ir Hermioną. 

-Nepriklausau jūsų pusei nuo tada, kai sužinojau, kad viskas buvo didelis melas,-Hermiona sunėrė savo rankas ant krūtinės. -Galit eiti, man gerai ir čia. 

-Mes pabandėme,-buvęs Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesorius pažiūrėjo į Dumbldorą. Hogvartso direktorius linktelėjo ir susižvalgė su Fenikso Brolijos nariais.  

-Stupefy!-sušuko ponia Vizli ir mano teta, Belatriks, skrido kelis metrus, nesitikėjusi paleistų burtų į ją. To užteko, kad tarp mirties valgytojų ir Fenikso Brolijos narių kiltų kova. Kambarys prisipildė įvairių kerų ir burtų pavadinimų. Griebiau Hermioną už rankos ir pradėjau brautis pro Tamsos Valdovo šalininkus, temdamas ją iš paskos. Apverčiau stalą ir pasislėpiau už jo kartu su šviesių plaukų savininke. 

-Mes negalime slėptis. Turime grįžti ten,-Hermiona norėjo atsistoti, bet aš neleidau. -Drakai, ten mūsų draugai ir šeima. 

-Žinau,-atsidusau ir pajutau, kaip į stalo paviršių, už kurio slėpėmės, atsimušė paleisti kerai. -Prieš tau ir man išvykstant į Hogvartsą tavo tėvams, o ypač tavo tėvui, prižadėjau, jog visada saugosiu tave ir neleisiu, jog tau kas nors nutiktų, todėl mes liksime čia, kad ir koks bebūtų stiprus noras grįžti į kovos lauką ir padėti mums brangiems žmonėms. 

Hermiona atsiduso, parodydama, kad nesiginčys su manimi, ir vis dar rankoje laikydama savo burtų lazdelę, padėjo savo galvą ant mano peties. Pats kovojau su noru grįžti ten ir kovoti kartu prieš Fenikso Broliją, bet negalėjau palikti grifiukės vienos. Tada ji tikrai grįžtų ten, rodydama savo Grifų Gūžtos drąsą ir nemanau, kad tai baigtųsi geruoju. 

***

Nežinau kiek laiko sėdėjome pasislėpę ir klausydamiesi šūksnių bei kerų atsimušimo į stalo paviršių, kai viskas pradėjo rimti. Iškišau šiek tiek galvą, norėdamas pamatyti, kas vyksta. Vieni Fenikso Brolijos nariai kėlėsi nuo grindų, kiti jiems padėjo ir jie apleido dvarą. Mirties valgytojų veiduose triumfavo šypsenos. Pažiūrėjau į šviesiaplaukę, kuri ramiai miegojo padėjusi savo galvą ant mano kelių. Įtikinau ją, kad ji buvo čia saugi ir to užteko, jog ją pasiglemžtų miegas. Nenorėdamas pažadinti jos, kuo atsargiau pakėliau Hermioną ir išlindau iš mūsų slaptavietės. 

-Jums viskas gerai?-prie mūsų priėjo Astorija. -Buvome pradėję nerimauti, jog jums kas nutiko. 

-Mums viskas gerai,-pažiūrėjau į draugę, o tada žvilgtelėjau į miegančią merginą, kurią laikiau rankose. -O kaip jūs? 

-Visi gyvi. Keli įbrėžimai ir viskas. Fenikso Brolija kurį laiką nenorės turėti reikalų su mumis. Gerai davėm jiems į kailį. 

taisyta

Sugrįžtu! Repeticijos, pasiruošimas ir pati Dainų šventė baigėsi ir dabar skirsiu savo laisvą laiką, kurio pagaliau turėsiu į valias, rašymui ;)