Hermiona
-Tikrai viską?-manęs paklausė Bleizas ir aš linktelėjau. Vaikinas norėjo dar kažko paklausti, bet to nepadarė, nes prie mūsų priėjo Madam Pomfri, rankose laikydama buteliuką su keistos spalvos skysčiu jame. Ji pažiūrėjo į mano draugus.
-Jums laikas išeiti. Panelei Įkyrėlei reikia poilsio,- jos balsas nuaidėjo po tuščią ligoninę. Be mūsų daugiau čia nieko nebuvo.
-Leiskime Hermionai pailsėti. Susitiksime rytoj,-Astorija nusišypsojo ir žengusi kelis žingsnius arčiau manęs, atsisveikindama apkabino mane. Taip vienas po kito atsisveikino su manimi ir aš nulydėjau juos žvilgsniu link išėjimo. Madam Pomfri padavė man stiklinę, prieš tai į ją įpylusi atsinešto buteliuko turinio.
-Tai migdomasis eliksyras, jog tinkamai pailsėtum ir atgautum jėgas,-Hogvartso medicinos sesuo pažiūrėjo į mane ir aš išgėrusi stiklinės turinį, atidaviau ją atgal moteriai. Pajutusi eliksyro pojūtį, atsiguliau ir užmerkiau savo apsunkusias akis.
Vėl tas pats prisiminimas. Tik šį kartą aš prisimenu daug daugiau, dėka savo grįžusių tikrųjų prisiminimų. Aš bėgau. Bėgau nuo kažko. Vėjas kedeno mano plaukus ir aš nesustodama šaukiau "Nepagausi!". Sustojau ir apsisukau pažiūrėti ar mane vis dar vejasi. Nieko nepamačiusi už savo nugaros, norėjau ir vėl toliau bėgti, bet prieš mane stovėjo šviesiaplaukis berniukas, kuris neleido man bėgti toliau. Jis ištiesė savo ranką ir palietęs mano petį, sušuko "Pagavau!''.
Dėl savo šviesių plaukų, berniukas man priminė Draką Smirdžių. Man nespėjus nieko pasakyti, mano ausis pasiekė Lilian, mano mamos, balsas, kuris kvietė mus grįžti į vidų. Prie mūsų prisijungė berniukas, kuris buvo panašus į Bleizą Zabinį ir mes visi trys grįžome į vidų.
Vos mums atsisėdus prie stalo, prieš mane atsirado tortas, ant kurio suskaičiavau aštuonias žvakutes. Giliai įkvėpiau ir užpūčiau gimtadienio žvakutes. Staiga, linksmą gimtadienio nuotaiką, pakeičia šauksmai. Pajutau, kaip kažkas mane pakelia, išgirdau, kaip mama šaukia mano vardą, o tada atsirandu visiškai man nepažįstamame kambaryje. Apsidairau. Aplink mane vien nepažįstami veidai.
Mano sapnuojamame sapne įvyksta pokytis. Dabar aš stebiu viską iš šono. Matau aštuonmetę save ir jai nepažįstamus žmones, iš kurių kelis septyniolikmetė aš atpažįsta. Jaunesnioji Hermiona pradeda klausinėti kiekvieno, kur jos tėvai ir kodėl ji čia. Bet nei vienas nieko jai neatsako. Mergaitės akyse susikaupia ašaros, kai jai nepažįstamas vyras piktai liepia nebekalbėti ir pasako, kad daugiau ji nebegrįš pas savo tėvus.
Pramerkiau savąsias akis. Už Hogvartso ligoninės lango, oras buvo ne koks. Dangus apsiniaukęs, o tamsios spalvos debesys prognozavo, jog lis. Madam Pomfri, uždavusi man kelis klausimus apie mano savijautą, leido man eiti. Išėjusi pro ligoninės duris, pradėjau žingsniuoti link Didžiosios salės, kadangi buvo likusios penkios minutės iki pietų pradžios. Nuo to karto, kai medicinos sesuo man sugirdė eliksyro, nebuvau pabudusi, todėl ir buvau paleista iš ligoninės taip vėlai.
Taisyta. Sveiki :) Būtų malonu sulaukti jūsų nuomonės, kuri man labai svarbi, apie šią dalį♥
YOU ARE READING
✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE
FanfictionTik keli žodžiai ir tavo gyvenimas iš karto pasisuka kita linkme. Žmonės, kurių nemėgai, tampa tavo geriausiais draugais, o vienas iš jų tampa daug daugiau. O žmonės, kuriuos laikei savo geriausiais draugais, nusisuka nuo tavęs. *!Skiriasi nuo kny...
