✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

12 skyrius

Hermiona

Savaitė praėjo daug greičiau nei aš norėjau. Mano gimtadienis. Pagalvojau ir staigiai atsisėdau lovoje. Mano gimtadienis. Staigiu judesiu išlipau iš lovos ir nubėgau į mergaičių bendrabučio vonios kambarį. Pažiūrėjau į veidrodį ir jau tikėjausi neatpažinti savęs, nes išvaizdos pakeitimo burtas nusiėmė, bet mano pokyčiai nebuvo labai stiprūs. Atsidusau iš palengvėjimo. Profesoriams ir mokiniams nereikės sužinoti tiesos apie mane. Buvę rudos spalvos plaukai dabar buvo tokios pat šviesios spalvos, kaip ir mano mamos, bei ilgesni. Mano oda šiek tiek šviesesnė ir dar keli nežymūs pasikeitimai, kuriuos pastebėjau. Viskas. 

Grįžusi į kambarį, persirengiau ir išlipusi pro storulės portreto angą, pradėjau eiti link Didžiosios salės. Priėjusi ją, atidariau jos duris ir įžengiau į vidų. Niekas neatkreipė dėmesio į mane, kai pradėjau eiti link Klastūnyno stalo ir savųjų draugų. Per savaitę mokiniai priprato prie to, bet kartas nuo karto galėjau girdėti jų kalbas, kurios buvo pilnos spėjimų, apie mano ir klastuolių draugystę. Daugelis nesuprato, kaip gryno kraujo burtininkai, kurie nekentė purvakraujų, galėjo bendrauti su manimi dėl mano kraujo statuso, bet jie nežinojo, kad mano kraujas nebuvo visiškai purvinas. 

Užėmiau savo vietą šalia Pensės ir pasisveikinau su visais. Man atklausius sveikinimų bangą iš draugų ir jiems padėkojus, visi draugiškai pradėjome pusryčiauti. 

-Ką galiu pasakyti? Tau šviesūs plaukai tinka labiau nei rudi,-Astorija pažiūrėjo į mane. 

-Ačiū,-nusijuokiau ir susiraukiau iš staiga aplankiusio galvos skausmo. Iš pradžių tai buvo tik silpnas dilgčiojimas, bet greitai jis peraugo į stiprų. 

-Ar viskas gerai?- paklausė Bleizas. 

-Ta...- nepabaigiau savo sakinio dėl nesustojančio skausmo. Pradėjau masažuoti smilkinius, bet šis veiksmas man visiškai nepadėjo. 

Drakas

Hermiona išleido ilgai laikytą skausmo dejonę ir aš pažiūrėjau į ją. Ji nesustodama masažavo savo smilkinius, o jos akyse galėjau matyti besikaupiančias ašaras. 

-Hermiona,-švelniai kreipiausi į ją. Šviesiaplaukė pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo į mane. Skruostu nuriedėjo viena skausmo ašara. 

-Man reikia išeiti iš čia,-ji lėtai ištarė kiekvieną žodį ir atsistojo. Bleizas, sėdėjęs šalia Pensės, atsistojo ir prilaikė Hermioną, kai ji susvyravo. Visi kartu išėjome iš Didžiosios salės ir sustojome koridoriuje. 

-Tau reiktų nueiti pas Madam Pomfri,-pasiūlė Astorija. Grifiukė papurtė galvą į šonus. 

-Ne, man viskas...,-ji nepabaigė sakinio, tik dar stipriau susiėmė už savo galvos. -Tas galvos skausmas nedingsta!-sušuko. Jos skruostais riedėjo ašaros. 

-Nuvesiu tave pas Madam Pomfri ir man nesvarbu nori to ar ne, -pasakiau ir apglėbiau Hermioną per pečius.  

-Eitumėme kartu, bet mums yra pirma pamoka, o praleisti jos nesinorėtų,-Pensė pažiūrėjo į mus. -Praneškit vėliau, kaip ji,- linktelėjau. Kadangi Bleizas taip pat neturėjo pirmosios pamokos, pasisiūlė kartu su manimi nuvesti merginą iki ligoninės sparno. 

-Madam Pomfri!-sušuko mano geriausias draugas, vos mums įėjus pro Hogvartso ligoninės duris. 

-Kas nutiko?- medicinos seselė pribėgo prie mūsų ir pažiūrėjo į Hermioną, kuri be sąmonės gulėjo mano rankose. 

-Per pusryčius jai pradėjo skaudėti galvą ir skausmas tik stiprėjo. Mums einant čia, ji prarado sąmonę.  

-Sekit mane,-Madam Pomfri pradėjo eiti link lovų. -Paguldyk ją čia,- ranka mostelėjo į laisvą ligoninės lovą ir padariau tai, kas man buvo liepta. 

***

Pasibaigus pamokoms, kartu su Bleizu, Astorija ir Pense, nuskubėjau į ligoninės sparną. Mums keturiems įėjus pro ligoninės duris, Madam Pomfri pažiūrėjo į mūsų pusę. 

-Panelė Įkyrėlė pabudo ir galit ją aplankyti. Tik neilgam. Panelei reikia poilsio, - visi lyg susitarę linktelėjome ir nužingsniavome link šviesiaplaukės lovos. Hermiona sėdėjo joje, stebėdama priešais esančią sieną. Ji pasuko savo galvą į mus, išgirdusi mūsų žingsnius. 

-Aš prisimenu. Prisimenu viską, ką buvau užmiršusi.

2018.10.28 Taisyta 

Naujasis skyrius jau čia! Atsiprašau, kad ilgokai neįkėliau dalies. Tikiuosi sulaukti bent kelių nuomonių♥