✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

7 skyrius

Drakas

Iš bibliotekos išėjau kartu su Hermiona, Pense ir Bleizu. Buvo likęs pusvalandis iki komendanto valandos, todėl rudaplaukė atsisveikino su mumis ir pasuko savuoju keliu. Apsisukęs ant savo batu kulno, pradėjau lėtai žingsniuoti link ten, kur man reikėjo. 

-Drakai, eini ne į tą pusę!-šūktelėjo Pensė ir aš sustojęs, atsisukau į jos ir savo geriausio draugo pusę. Ką čia sugalvojus?

-Man reikia išsiųsti laišką tėvams,-pasakiau tai, kas pirmiau šovė į galvą. Lengviausias pasiaiškinimas. -Susitiksim bendrajame kambaryje,- pamojavau  ir vėl pradėjau eiti. Tiesą sakant, neturėjau siųsti jokio laiško. 

Laiptais užlipau į septintąjį aukštą, kas yra labai varginanti veikla,  ir galvodamas ko man reikia, tris kartus praėjau pro tuščią sieną, priešais didžiulį gobeleną, kuriame Barnabas Besmegenis bandė mokyti trolius baleto. Sienoje atsirado durys ir aš jas atidaręs įėjau į kambarį, kuriame buvo pilna įvairiausių daiktų. Kambarys iki pareikalavimo. Būtent tai, ko man ir reikėjo. 

Priartėjau prie tai, kas buvo mano tikslas ir nuo jo nutempiau baltos spalvos audeklą, kuriuo jis buvo uždengtas. Prieš mane stovėjo aukšta, juodos spalvos spinta. Tai nebuvo paprasta spinta, nors tokia iš šalies ir atrodė. Tai - Pradanginimo spinta. Burtininkai ją naudodavo kaip praėjimą tarp dviejų vietų. Dvi tokios spintos sudarydavo tarp dviejų konkrečių vietų tunelį, kuriuo galėdavai keliauti. Mano buvo paskirta ilgalaikė užduotis sutaisyti šią spintą, kad ji veiktų taip, kaip priklauso. 

***

Ryte atsisėdau šalia Bleizo ir iš dubens pagriebiau žalios spalvos obuolį. Atsikandau mėgstamo vaisiaus ir klausiausi nuobodaus juodaplaukės klastuolės, žinomos kaip Pensė Parkinson, pasakojimo apie antrakursę mūsų koledžo mokinę. Astorija vis pridėdavo detalių, kurias pamiršdavo tamsiaplaukė. Merginos ir jų pokalbiai. 

-Kažkas negerai,-sumurmėjo mergina, kuri pabaigė pasakojimą apie antrakursę, ir aš pažiūrėjau ten, kur žiūrėjo ji. Hermiona staigu judesiu atsistojo, numesdama šakutę į lėkštę, taip atkreipdama dėmesį į save, ir vos nebėgdama išlėkė iš Didžiosios salės. Susižvalgęs su Pense ir Bleizu, atsistojau kartu su jais ir apsimetę, kad jau papusryčiavome, apleidome patalpą. Puikiai žinojome, kur galime rasti Hermioną, todėl nieko nelaukę, pradėjome žingsniuoti link ten. 

-Aš sakiau, kad... Oh, čia jūs,-rudaplaukė pakėlė savo galvą nuo knygos ir pažiūrėjo į mus. Ji sėdėjo pačiame toliausiame bibliotekos kamputyje. -Maniau, kad tai Haris ar Džinė. 

-Viskas gerai?-paklausė Astorija, atsisėsdama šalia grifiukės, kuri užvertė knygą. 

-Ne,-Hermiona papurtė galvą. -Šį rytą gavau laišką iš Magijos ministerijos. Jie nori, kad būtinai atvykčiau pas juos. Magijos ministerija bando surasti Voldemorto dukterį, tiksliau mane. 

-Jeigu tu gavai tą laišką, kodėl negavom ir mes?-paklausė Pensė. -Ar jie neturėtų galvoti, kad bet kuri mergina Hogvartse galėtų būti ta, kurios jie ieško? 

-Nežinau. Galbūt jie atliko kokį nors tyrimą,-atsiduso Hermiona. -Aš negaliu vykti ten. Jeigu jie išsiaiškintų, kad tai aš, viskas žlugtų. Niekas nežinojo apie mane šešiolika metų. Mano tėvai puikiai slėpė tai ir manau, kad jie turėjo gan svarią priežastį tam. 

Taisyta!

Atsiprašau, kad dalis trumpa :) Bet tikiuosi ji jums patiko ir paliksit savo nuomonę♥