✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

1 skyrius

Hermiona

-Kur eini?-Džinė paklausė manęs, kai užsitraukiau savojo džemperio užtrauktuką. Kaip visada, likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios Hogvartse, leidau laiką pas raudonplaukių šeimyną Vizlius. 

-Pasivaikščioti. Greitai grįšiu,-atsakiau jai ir patikrinusi, ar tikrai turiu savąją burtų lazdelę, išėjau pro Landynės duris. Pagal burtininkų pasaulio įstatymus dar nesu pilnametė, bet dėl gynybos šalia savęs turėti lazdelę pravartu. Vėsus rugpjūčio mėnesio vakaro vėjelis kedeno mano išsidraikiusias plaukų sruogas, kol drąsiu žingsniu žengiau į mišką, esantį netoli Landynės. Vis dar negaliu patikėti, jog po dviejų metų baigsiu Hogvartsą, burtų ir kerėjimo mokyklą. Niekada neužmiršiu dienos, kai atplėšiau gautąjį laišką su kvietimu mokytis jame. Paprasta žiobarų mergaitė turi ypatingų galių, apie kurias svajoja daugelis mažų vaikų, ir yra pakviesta mokytis garsioje burtininkų mokykloje. Retkarčiais tai vis dar atrodydavo lyg sapnas, iš kurio netrukus pabusiu. 

***

Mano ranka iš karto atsirado ant kišenės, kurioje buvo mano lazdelė, kai išgirdau sausos šakos trakštelėjimą. Hermiona, tu esi miške, kuriame pilna laukinių žvėrių. Nusiramink. Bandžiau nuraminti save, kartodama, kad tai tik miško gyventojai. Dar kartą išgirdusi trakštelėjimą, išsitraukiau iš kišenės savąją burtų lazdelę ir ją stipriai suspaudžiau rankoje. Apsidairiau, bet aplink mane buvo tik aukšti medžiai, pro kuriuos iš paskutiniųjų jėgų veržėsi besileidžiančios saulės spinduliai. 

-Expelliarmus!-sušuko nepažįstamas balsas ir man nespėjus sureaguoti, mano lazdelė išskrido iš mano rankos, o balso savininkas ją pagavo. -Hermiona Įkyrėle, malonu tave matyti. 

Pažvelgiau į nepažįstamąjį, kurio prieš kelias sekundes čia nebuvo. Kaukė. Juoda mantija. Mirties valgytojas. Šalia jo atsirado dar vienas To, Kurio Nevalia Minėti šalininkas  ir kažką sušnabždėjo jam į ausį. Pradėjau lėtai dėlioti žingsnius, traukdamasi atgal. Jeigu juodojo burtininko, kurio visi vengė, gerbėjai čia, tai nieko gero nereiškia. Man reikia kuo greičiau sugrįžti į Landynę. Sukausi, kad galėčiau pradėti bėgti, bet mirties valgytojas buvo greitesnis. 

-Petrificus Totalus.

***

Lėtai atsisėdusi, apsižvalgiau po nepažįstamą aplinką. Buvau nedideliame kambaryje ir gulėjau  minkštoje dvigulėje lovoje. Patalpoje karaliavo prietema, kadangi saulė jau buvo nusileidusi, o lauke temo. Manoji burtų lazdelė buvo padėta ant naktinio staliuko, šalia lovos. Keista. Girdėjau, kaip mirties valgytojai sustingdė mane. Manąjį nejudantį kūną jie atgabeno čia. Įdomu, kodėl? Ar dabar aš būsiu kankinama, jog Tamsos Valdovas gautų atsakymų iš manęs apie Harį? O gal jie mane iš karto nužudys ir nusiųs kaip žinutę mano draugams?  Įvairūs klausimai sukosi manojoje galvoje. 

Išlipusi iš lovos, kurioje gulėjau, paėmiau savąją burtų lazdelę į ranką. Tvirtai ją suspaudžiau ir pradėjau žingsniuoti link kambario durų. Savo ranką padėjau ant durų rankenos ir atvėriau duris. Veidas į veidą susitikau su ne vieną kartą matyta moterimi devintame su trejais ketvirčiais perone. Narcisa Smirdžiuviene.

-Tu jau pabudai,-ji maloniai nusišypsojo. Iš kur toks malonumas? -Vakarienė jau paruošta. Manau, kad esi alkana, paskui mane.  

Ji apsisuko ant bato kulno ir pradėjo eiti. Nedrąsiai išėjusi iš kambario, nusekiau šių namų šeimininkę. Dabar galėčiau laisvai paleisti vieną ar kelis kerus ir pabėgti iš čia, bet kažkas mane stabdė. Negalėjau priversti savęs pakelti lazdelę ir ištarti burtažodžių. Nežinau, kodėl. Galbūt norėjau sužinoti, kodėl aš čia ir kam aš reikalinga. 

-Prisėsk,-Narcisa mostelėjo ranka į stalą. Jaučiausi keistai būdama čia. Atsisėdau prie paserviruoto stalo ir apsidairiau po kambarį. Iš to, ką išvydau, galėjau padaryti išvadą, kad tai valgomasis. 

-Tamsos Valdovas nori su jumis susitikti, bet pasikeitė planai ir galės būti čia tik rytoj, tad jums teks praleisti čia naktį, panele R-Įkyrėle,-mano ausis pasiekė Liucijaus Smirdžiaus balsas. Pasukau savo galvą ir išvydau, kaip baltaplaukis vyras artinasi prie stalo. 

-Bet...,-norėjau pradėti kalbėti, tačiau buvau pertrauka. Nemandagu. Labai nemandagu. 

-Tavo draugais pasirūpinta,-pasakė lyg žinodamas, ką aš norėjau pasakyti. Jis užėmė savo vietą prie stalo. -Ir jiems viskas gerai,-pridėjo sakinį, kai aš vėl žiojausi tarti žodį. Linktelėjau ir keli namų elfai patiekė vakarienę. Nepraėjus nei porai minučių, kambaryje pasirodė dar vienas žmogus - Drakas Smirdžius. Ramiai vakarieniauju su Smirdžių šeima, kurie yra prietaringi grynakraujai burtininkai. Jie malonūs man, kas yra visiškai jiems nebūdinga. Kur dingo Smirdžių neapykanta negrynakraujams burtininkams kaip aš?

Šis darbas sugrįžta! Taisoma, todėl galite rasti to, ko nebuvo prieš tai.