✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

30 skyrius

Hermiona

Per pusryčius atsisėdau ten, kur radau vietos, todėl dabar sėdėjau tarp Drako ir Bleizo. Pasisveikinau su visais ir iš dubens pagriebiau obuolį. Didžiojoje salėje visi smagiai šnekučiavosi. Kiekvienas mokinys džiaugėsi, kad šiandien šeštadienis ir pamokos  prasidės tik pirmadienį. 

-Spėju, kad dar nesutikai Vizlio, jeigu pusryčiauji kartu su mumis,-Astorija nusijuokusi, pažiūrėjo į mane. 

-Nesutikau, bet jis sėdi tiesiai prieš mane,-sumurmėjau, kai išvydau raudonų plaukų kupetą prie Grifų Gūžtos stalo. Kilo noras paleisti valgomą obuolį jam į galvą, bet susilaikiau. Salėje pusryčiavo visa mokykla ir nemanau, kad taip lengvai išsisukčiau, jeigu pamatytų profesoriai ar jiems pasiskųstų pats Ronaldas. Baigiau valgyti obuolį ir likusį laiką, kol mano draugai vis dar pusryčiavo, savo piktu žvilgsniu deginau skylę raudonplaukio nugaroje. 

-Hermiona,-pajutau lengvą papurtymą už peties ir pažiūrėjau į Draką. -Einam,-apsidairiau po Didžiąją salę. Ronis, Haris, Džinė ir Nevilis vis dar sėdėjo prie Grifų Gūžtos stalo, kuris jau buvo pustuštis, o Astorija ir kiti laukė manęs ir šviesiaplaukio prie durų. Išėjome pro Hogvartso duris ir patraukėme link Juodojo ežero. Šiandien galėjome pasidžiaugti gražia sausio mėnesio diena. Saulės spinduliai suteikė mažą kiekį šilumos šaltai žiemos dienai. Sniegas girgždėjo po mūsų kojomis, o tolumoje girdėjosi krykštaujantys žemesnių kursų vaikai, kurie greičiausiai žaidė tarpusavyje sniego gniūžčių karą. Atsisėdome visi ant suoliukų, kurie buvo pastatyti ant ežero pakrantės. 

-Hermiona, jeigu kas nors nutiktų tavo tėvui ir jis nebegalėtų valdyti mirties valgytojų, ar tu perimtum tai?-į mane kreipėsi Pensė. 

-Nežinau. Gerai apie tai pagalvočiau,-atsakiau stebėdama storu ledu užklotą Juodojo ežero paviršių. Po kelių minučių dangų aptraukė pilki debesys, paslėpdami saulę. Pradėjus kristi snaigėms, atsistojome ir sugrįžome į Hogvartsą.

Einant koridoriumi, kuriuo vaikščiojo daug skirtingų koledžų mokinių ir murmėjo apie pasibaigusį gerą orą, išvydau raudonus Ronaldo plaukus. Pyktis, kurį jutau perskaičius straipsnį, sugrįžo. 

-RONALDAI BILIJAU VIZLI!-užrėkiau per visą koridorių. Ronis sustingo vietoje, o kartu su juo ir Haris su Džine. Mokiniai išgirdę mano balsą sustojo ir dabar įdėmiai mane stebėjo. Greitu žingsniu pradėjau žingsniuoti link raudonplaukio. Klastuoliai bandė mane sustabdyti, bet aš juos ignoravau ir toliau artėjau prie vaikino. Ronaldas lėtai atsisuko į mano pusę ir jo veide išvydau baimę. Stipriai suspaudžiau savo kumštį ir pakėlusi ranką iš visų jėgų ją paleidau į Ronio nosį. Šis smūgis buvo daug stipresnis nei tas, kurį gavo Drakas trečiaisiais mokslo metais. Koridorius skendėjo tyloje, nes žiūrovai laukė, kas bus toliau. Prisiekiu, jog galėjau girdėti, kaip sutraškėjo vaikino nosies kaulai.  Vizlis žengė kelis žingsnius atgal ir susiėmė už nosies, iš kurios netrukus pasipylė kraujas. Jo reakcija buvo nepakartojama. Gaila, kad neturėjau fotoaparato, jog galėčiau tai įamžinti ir gėrėtis visą likusį gyvenimą. 

-Tu...,-sušnypštė, bandydamas sustabdyti kraują, kuris nesiliovė tekėti. Mano veide triumfavo pasitenkinimo ir pasididžiavimo šypsena. Puikus būdas išlieti pyktį. Dabar jaučiuosi daug geriau.  -Kas tau pasidarė?

-Čia už tai, kad paskelbei paslaptį, kurią turėjo žinoti tik tam tikri asmenys,-piktai iškošiau pro dantis. -Kas man pasidarė? Tiesiog supratau, kokiai pusei iš tiesų priklausau ir kas aš iš tiesų esu. 

-Kas čia vyksta?-išgirdau ledinį profesoriaus Sneipo balsą. -Ponaiti Vizli, patarčiau jums apsilankyti pas Madam Pomfri, panele Ridli,-pavartojo mano tikrąją pavardę. Vis tiek visi žinojo, nebebuvo reikalo slėptis po netikra pavarde. -eikite kartu su manimi. Jūs taip pat,-pasisuko į klastuolius ir mes šešiese nusekėme Sneipą iki požemių, kuriuose buvo profesoriaus kabinetas. 

-Kas ten įvyko?-paklausė. Jo juodos akis įdėmiai stebėjo kiekvieną iš mūsų ir laukė atsakymo. 

-Aš nesusivaldžiau,-pradėjau kalbėti. -Turėjau išlieti pyktį, kuris ir susikaupė dėl Ronaldo, todėl jam trenkiau. 

Taisyta