✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

2 skyrius

Hermiona

-Panele Įkyrėle,-pajutau lengvą kratimą. Lėtai pramerkusi savąsias akis, prieš save išvydau namų elfą. -Ponia prašė jus pažadinti. Jūsų susitikimas su Tamsos Valdovu įvyks už valandos,- stebuklinga būtybė spragtelėjo savo pirštais, taip dingdama iš kambario. Banditas užšoko ant lovos, kurioje gulėjau vakar, ir aš atsisėdau joje. Ką čia veikia mano katinas?  Paglosčiau jį ir prie sienos išvydau savąjį lagaminą. Keista... Maniau, kad šiandien po susitikimo aš galėsiu grįžti į Landynę ir gyventi taip, kaip gyvenau iki vakar dienos vakaro.  Ar jie bandys kaip nors mane prikalbinti pereiti į Tamsiąją pusę? Todėl Smirdžių šeimyna elgiasi su manimi maloniai, nepaisant mano kraujo? Ar jie man leidžia pasijausti patogiai, kol pradės savo kankinimus?

Po pusryčių su Smirdžiais buvau kambaryje, kuriame nakvojau, ir bandžiau skaityti lagamine surastą knygą. Tačiau man neleido susikaupti klausimai, kurie nuolatos sukosi manojoje galvoje. Apačioje girdėjau Tamsos Valdovo balsą bei kelių mirties valgytojų. Į duris buvo pabelsta ir aš daviau leidimą užeiti. Pasukau savo galvą į durų pusę, kai jos atsidarė, ir išvydau Draką. 

-Jis nori tave pamatyti,-aš užverčiau knygą ir išlipusi iš lovos, patikrinau ar turiu savo burtų lazdelę. Išėjusi iš kambario, pradėjau sekti šviesiaplaukį vaikiną. Mes sustojome prie durų ir Smirdžius jas atidarė, leisdamas man pirmai įeiti į kambarį, kuris buvo panašus į darbo kambarį. 

-Ačiū, Drakai, gali eiti,-apačioje girdėtas balsas pasiekė mano ausis. Pajutau augantį baimės jausmą. Baltaplaukis vaikinas išėjo iš kambario, po savęs uždarydamas duris. -Prisėsk,- atsisuko su kėde į mane. Lėtai priėjau prie kėdės priešais Tą, Kurio Nevalia Minėti,  ir atsisėdau. Dabar iš arčiau mačiau jo glotnų gyvatišką veidą su plyšeliais vietoj šnervių, o jo raudonos akys stebėjo mane. Aš buvau viename kambaryje su savo geriausio draugo didžiausiu priešu. 

-K... kodėl aš čia?-paklausiau stengdamasi išlaikyti savo ramų balsą ir neleisti pasireikšti baimei. Vis dėlto priklausiau Grifų Gūžtai, o jos mokiniai pasižymėjo drąsa. 

-Nes noriu su tavimi rimtai pasikalbėti, Hermiona. Noriu atskleisti tau tiesą, kuri turi pagaliau išlįsti į pasaulio šviesą. Ilgai svajojau apie šią dieną ir galvojau, kad tai padaryti bus daug lengviau,  bet eisiu tiesiai prie reikalo, - jis giliai įkvėpė. - Esi Hermiona Ridli, mano dukra.

Ar aš gerai išgirdau? Hermiona Ridli? Esu Tamsos valdovo, Valdovo Voldemorto, To Kurio Nevalia Minėti, Patys Žinote Kieno dukra?  

Netarusi nei žodžio, atsistojau ir išėjau iš darbo kambario. Man reikėjo pabūti vienai ir priimti ką tik gautą informaciją. Nusileidau laiptais į pirmą aukštą ir pro rastas duris išėjau į didelį kiemą. Po valandos buvimo lauke, nusprendžiau, kad man laikas grįžti į vidų, nes darėsi vėsu, nors dar tik įdienojo.  Vos man įėjus į svetainę, buvau stipriai suspausta man nepažįstamos šviesiaplaukės moters glėbyje. 

-Atsiprašau, kas jūs?-atsitraukiau nuo jos ir pažiūrėjau į ją. Moters skruostais pradėjo riedėti ašaros ir ji pažiūrėjo į Voldemortą, kuris stovėjo toliau nuo mūsų. Šalia jo ištikimai stovėjo Smirdžių šeimyna. 

-Hermiona,-ji vėl pažiūrėjo į mane. -Aš tavo mama. 

-Ji neprisimena mūsų,-Voldemortas pradėjo kalbėti. -Jos prisiminimai pakeisti. Pats ką tik tuo įsitikinau. Mes galim jai juos sugrąžinti, bet Hermiona pati turi su tuo sutikti. 

-Ne šiandien,-sumurmėjau ir perėjau svetainę, taip prieidama laiptus į antrą aukštą. Užlipusi jais, įėjau į kambarį. Banditas pramerkė savo vieną akį ir pažiūrėjęs į mane, vėl ją užmerkė.

***

Praėjo savaitė ir per ją priėmiau tiesą apie save. Taip pat sužinojau, kad per mano gimtadienį burtas, kuris pakeitė mano išvaizdą, turėtų baigti galioti ir aš įgausiu savo tikrąją išvaizdą. Mano tėvai minėjo, kad vieną dieną tiesiog pradingau iš jų gyvenimo. Jie manęs ilgai ieškojo ir šios vasaros pradžioje, jiems pagaliau pavyko surasti mane. Vis dar nesutikau su mano prisiminimų sugrąžinimu. Pirma norėjau priprasti prie to, kad esu Tamsos Valdovo dukra. 

Per šią savaitę taip pat turėjau galimybę geriau pažinti Draką Smirdžių, Bleizą Zabinį, Pensę Parkinson ir dar kelis jų draugus. Ir galiu drąsiai sakyti, kad ši klastuolių grupelė, dabar buvo mano draugai.

Ronis, Džinė ir Haris vis dar galvojo, kad aš grįžau pas savo 'tėvus', dėl iškilusių problemų šeimoje. Nežinau, kaip aš turėsiu jiems pasakyti tiesą apie save, bet žinau, kad tai turiu padaryti iki savo gimtadienio, kol išvaizdos pakeitimo burtas vis dar galioja, nes po to jau gali būti per vėlu. 

Antra dalis, kurią atiduodu jūsų teismui. Kadangi jau turiu ją parašiusi, kodėl gi ne įkėlus? :) Tikiuosi, sulaukti nuomonių ar verta tęsti ;) ♥
2019.05.31 taisyta.