✍ TAMSOS VALDOVO DUKRA | DRAMIONE

42 skyrius

Hermiona

Į rankas paėmiau įrėmintą judančią nuotrauką. Joje aš ir Džinė juokėmės, kol Haris ir Ronis bandė pozuoti užsilipę ant savo šluotų, bet jiems nesisekė laikyti pusiausvyros, kai buvo įpratę ant jų sėdėti, o ne stovėti. Jie ilgą laiką buvo mano geriausi draugai ir nors dabar pyko, nekentė manęs, neprisiverčiau sunaikinti bendrų nuotraukų.  

-Taigi, Hermiona, sakyk mums, - Pensė uždarė mano spintos duris ir atsisuko į mane. Ji, Džinė ir Astorija padėjo man įsikurti naujajame kambaryje. Ridlių dvaras buvo pilnai įrengtas ir tinkamas gyventi, - ar tavo ir Drako santykiai jau pasiekė kitą lygmenį? 

-Ką?- nesupratusi paklausiau tamsiaplaukės, kuri susižvalgė su kitomis, o tada jos visos trys atsiduso. 

-O dar tave vadina protingiausiai mūsų amžiaus ragana, - Astorija atsisėdo ant lovos, patraukdama vienkartinę dėžę, į kurią sudėjau įrėmintas nuotraukas ir kelias savo knygas. Likusios vis dar buvo Smirdžių dvare. - Mes norime sužinoti, ar jūs jau pasiekėt tą laiptelį, kuriame prisipažįstat, jog mylit vienas kitą ir vėliau kartojat tuos žodžius vienas kitam kiekvieną dieną. 

-Nepasiekėm, - atsakiau, dėliodama nuotraukų rėmelius ant lentynos. Atsisukau į merginas, norėdama paprašyti, jog paduotų likusius rėmelius, ir nusijuokiau nuo jų reakcijos. Pensė, Astorija ir Džinė sėdėjo ant mano lovos su atvipusiu žandikauliu. Ką aš tokio pasakiau? - Kodėl tokios reakcijos?- Džinė prakalbo pirmoji. 

-Gal todėl, kad jūs draugaujat jau metus laiko, bet dar neprisipažinot mylintis vienas kitą? 

Po raudonplaukės atsakymo atsiribojau nuo mane supančios aplinkos, norėdama apmąstyti savo jausmus. Prisiminiau kiekvieną bučinį tarp manęs ir Drako. Kiekvieną perėjusį šiurpuliuką tuo momentu, kai mūsų lūpos susijungdavo. Kiekvieną laimingą sekundę, kai būdavau su baltaplaukiu. Drakas vienintelis, kuris sugeba įžiebti šypseną manajame veide, kai man nebūna nuotaikos. Jo ramus balso tembras nuramina mane, kai man to reikia. Aš jaučiuosi gyva būdama su juo. Man reikia jo lyg deguonies gyvam organizmui, lyg vandens žuviai, lyg saulės šviesos augalui. Man reikėjo ir reikia jo. Ne kažko kito, o būtent Drako Smirdžiaus, vaikino, kuris anksčiau mane žemino, bet dabar viskas pasikeitė. Pasikeičiau aš, pasikeitė jis. Iš priešų tapome draugais, iš draugų geriausiais draugais, o iš geriausių draugų tapome pora. 

Ir tą momentą, kai viską nuosekliai apgalvojau, supratau, kad esu iki ausų įsimylėjusi Draką Liucijų Smirdžių. 

Taisyta

Žinau, kad trumpa dalis, bet labai norėjau ją pabaigti būtent šioje vietoje. Lauksiu jūsų nuomonių!