Žmogaus Estetika

Karininko žmona

Gerą pusvalandį ryte vėl spoksojau į ekraną. Negaliu netikrinti jo kas penkias minutes, net jei ir esu užsiėmęs. Viltis gauti atsakymą į žinutes blėsta, o po savaitės visiškos tylos, gavau bent kokį atsaką. Paliko "pamatytą". Tyla spengia toliau. Jis manęs vengia, vengia jau beveik visą mėnesį.

Blogiausia yra tai, kad žinau save. Aš lauksiu. Lauksiu ir lauksiu ir lauksiu, lauksiu kiek reikės, nors tai skaudės, perš ir ės mane iš vidaus. Lauksiu ir lauksiu, kol vėl gausiu dėmesio. Būdamas vienas nesu žmogus, nemanau, kad egzistuoju, būdamas su kitais bent jau galiu atsijungti, bet vistiek jaučiuosi nematomas. Duok man dėmesio ir aš vėl atsitiesiu kelioms dienoms. Nors aišku, kad manęs vis tiek niekas nenorės. Argi kas nors iš tikro norėtų rimto ryšio su kažkuo, kuris negali mylėti kitų negalvodamas apie save, kuris pripažįsta save bet net negali atskirti, ar patinka pats sau, kuris vos gali skirti du jausmus: "blogai" ir "ne blogai, tai tikriausiai gerai"? Dėl egzotikos taip, trumpam, bet brokuoto draugo niekas nenori. Nieko keisto, kad visos draugystės, kad ir kokios artimos beatrodytų ir kad ir kaip man jos daug bereikštų, sunkiai ištempia metus.

Ir vistiek, net ir žinodamas, koks esu toksiškas kitiems, noriu daugiau. Trokštu ir alkstu artumo, kurio negaliu gauti, o net jei ir gaunu, jo negana. Beviltiška siurbėlė, kuris sutrupės jei niekas metaforiškai nelaikys jo rankos, kuris bando susitaisyti save kitų palaikymu net ir suvokdamas, jog tai nepadės. Kurio vienintelė kita opcija yra keikti Dievą, kuriuo netiki, kad padarė jį šitokia klaida.

Nuostabiausias hipotetinis scenarijus - būčiau pats nuostabiausias sutuoktinis, nuostabiausia patriarchalinės santvarkos užspausta žmona. Atimkit visą, kas beliko vyriško manyje, jei vyriškumas apskritai egzistuoja, ir sukiškit mane į santuoką. Nuolankus karininko sutuoktinis, kuris nuvytęs lauks neadekvačius laiko tarpus, kad gautų meilė ar jos pakaitalo, kuris niekada niekam neprieštaraus, nes bijo būti numestas į šalį. Vistiek nesu vyras nei kitų, nei savo akyse. Dulkė su per daug estrogeno kraujyje. Apgailėtinas nedvinaris, kuris pasitenkins trupinių trupiniais. Vyras su manim galėtų daryti, ką tik nori: naudotis manimi kaip ir kiek jo širdis geidžia, emociškai, fiziškai ar seksualiai. Mane gali vanoti kumščiais ir diržais, aš pasiliksiu. Santuokinis išžaginimas galėtų būti mano antras, o gal ir pirmas vardas - manasis vistiek nieko nereiškia, vistiek nekenčiu jo. Argi aš priešinčiausi? Ne, sutikčiau su viskuo. Viskas būtų gerai. Kad ir žiūrėtų į mane kaip į žaisliuką, mėtytų ir minkytų mane, užtektų kartą per mėnesį pasakyti man švelnesnį žodį sukryžiavus pirštus už nugaros ar leisti apkabinti ir aš atleisčiau viską. Nepalikčiau jo, nes tada mano gyvenimas jau suktųsi tik aplink jo ašį ir nebeturėčiau kur dėtis. Jugi mano gyvenimas sugriūva, kai palieka draugas, kuriam nerūpėjau nei pusė tiek, keik svarbus jis buvo man. Įsivaizduokit, kas būtų, jei tai įvyktų su sugyventiniu.

Vengiu romantinių santykių kaip maro, nes jų nesuprantu. Nematau jokio skirtumo tarp platoninės ir romantinės meilės. Net jei kažkokiu būdu atsidurčiau poroje su kuom nors, kas nėra padugnė, žinau, kad tai irgi netruktų. Išvesčiau jį iš kantrybės su savo priklausomybe nuo jo, su nuolatiniu noru jį liesti ir glamonėti, su negalėjimu funkcionuoti kaip normaliam žmogui. Šliaužčiau paskui jį iki kol jis neištvertų ir paliktų mane, iki kol kreiptųsi į teismą priversti mane gyventi skyrium. Nes vienintelio dalyko, ko bijau labiau nei vienatvės, tai taisyklės sulaužymo.

Šlykščiuosi savimi ir koks silpnas esu.

Apgailėtinas.

2020. 03. 12.