- Oh god, įsivaizduoju tave su didžiuliais platforminiais batais, tokiais belenkai clunky, ir tu įeini, - visu kūnu ji pavaizduoja robotišką trūkčiojimą, - visiškas alien vaibas, negaliu, būtų taip cool.
- Prašau ne, - susimuisčiau, - nenoriu ateivio vaibo...
- Kodėl? - ji žiūrėjo į mane pasimetusiomis akimis.
Todėl, kad kiekvieną mano egzistencijos sekundę jaučiuosi būtent taip. Nepritapėlis. Ateivis. Šapas, užgožtas sukaustytos visuomenės standartų šešėlio. Nenoriu skatinti to, dėl ko kone kasnakt guliu įsikniaubęs į kaldrą užsispausdamas ja burną, kad nesigirdėtų kūkčiojimo. Negaliu užmegzti normalaus kontakto, negalėdamas skirti jausmų negaliu nei apie juos kalbėtis, neužkraudamas visos savo gyvenimo istorijos ant kitų, nei jausti empatijos kitiems. Nemėgstu beveik nieko, kas jungia kitus. Nei žiūriu serialų, nei žaidžiu žaidimus, nei domiuosi sportu, Nišiniai interesai kiša koją kiekviename žingsnyje. Jaučiuosi visiškai vienas, visur ir visada. Nenoriu to skatinti. Nenoriu, kad aplinkiniai turėtų dar daugiau priežasčių žiūrėti į mane su pasibjaurėjimu. Aseksualumo, homoromantizmo, nedvinario lytinio identiteto ir socialistinių pažiūrų užtenka, kad visa Lietuva, tėvynė mūsų, tave laikytų mažiau, nei žmogumi. Kad "lol tu gal bakterija" taptų kasdienybe, kurią norisi numesti į griovį ir padegti.
Nors mane ir traukia trenkti drabužiai, nesveikai traukia, bijau juos vilktis iki kol nesusitvarkysiu savęs. Kol neišsinešdinsiu iš čia. Kol nežinosiu, ką iš tikro reiškia gyventi.
2020-03-12
YOU ARE READING
Žmogaus Estetika
RandomMintys ir jausmų parodijos, ūžiančios galvoje žmogaus, gyvenančio su pakirptais emociniais sparnais. Mano asmeninis pusiau dienoraštis, pusiau eseistinių kartais kontraversiškų minčių kratinys apie gyvenimą, savo būsenas ir patį Wattpad'ą. Dalys ke...
