Žmogaus Estetika

Kaip Eugenijus Sulaužė Vėją

Tik šiandien peržiūrėjau Eugene Lee Yang'o coming out klipą. Tik šiandien sužinojau, kad jis (klipas) egzistuoja.

Visas drebu.

Virpa ne tik pirštai, ne tik rankos, virpa širdis ir galva. Virpa akys ir jose susikaupusios ašaros. Virpa plaučiai ir netolygiai iškvėpiamas oras.

Užplūdo jausmai. Masė, masė jausmų.

Aš jaučiu. Aš jaučiu. Aš jaučiu jausmus, tikrus jausmus, tikras emocijas.

Nežinojau, kad kas nors gali taip mane sukrėsti. Esu matęs be galo daug coming out turinio, bet niekada, niekada nebuvau šitaip stipriai paveiktas emociškai. Mane galima paveikti sausa kalba, mane galima paveikti faktais, pradedu "jausti", kai matau aiškią neteisybę prieš akis, kai matau žmones, kuriuos sociopolitinė sistema meta lauk. Bet nors ir esu menininkas, menas, o ypač be žodžių, niekad manęs nepaveikdavo taip, kaip aplinkinių. Galėdavau suprasti žinutę ir "prijausdavau" jai, jei ji man irgi artima, bet....

Tos penkios minutės nuskambėjo dažniu, kuris kažką suskaldė viduje. Tos penkios minutės su tanku kirto sieną, apie kurios egzistenciją sužinojau tik dabar.

Rašant vien iki šitos eilutės bent šešis kartus pakeičiau stovėjimo vietą kambary, o žiūrėdamas klipą turėjau prisėsti, nes ėmė svaigti galva. Tai pirmas kartas, kai nerandu žodžių savo būsenai ne dėl to, kad nežinau, ką jaučiu, bet dėl to, kad jaučiu per daug. Pyktį, liūdesį, bet kartu ir palaimą, be abejo ir pavydą. O visų svarbiausia viltį. Viltį, kad bus geriau. Viltį, kad po dešimties metų, o gal net ir anksčiau, aš būsiu tas, darantis klipą. Kad nusimesiu grandines, kad pažvelgęs demonams į akis galėsiu iškelti vidurinius pirštus į dangų ir išrėkti pasauliui, kad daugiau nebegaliu slėpti, kas esu. Kad naktį galėsiu užmigti su mylimu žmogumi rankose, o ne ašaromis akyse.

Nežinau, ar tai tik klipo poveikis, ar kombinacija visko, kas pastarosiomis dienomis kirba manyje. Noras pagaliau perlipti savo baimes ir pradėti eksperimentuoti su apranga. Noras spjauti į viską ir susirasti vaikiną bei fantazijos, kaip atrodys mano pirmi santykiai. Noras visiems pasakyti, kad ėi, aš ne vyras. Noras būti savimi, nors dienai pabūti autentišku paaugliu, kuriuo niekad nebuvau. Ir faktas, jog tas iš dangaus numestas klipas į vaizdą sudėjo viską, ko negalėjau išsakyti. Po šimts, jis apėmė net ir socializuotos lyties temą, ir tai pačiuose pirmuose kadruose. 

Video pralaužė duris į rūsį, kuriame laikiau vidinę homofobiją, acefobiją ir transfobiją. Neleidžiu sau jausti jų. Neleidžiu, nes žinau, kad tai nelogiška. Nes net ir suvokdamas, kaip ir iš kur tokie jausmai kyla, žinau, kad jausti juos teoriškai yra negerai. Bet niekada nesusimąsčiau, kad nukišęs juos giliai vietoje to, kad susitvarkyčiau su jais visam laikui, tik leisiu jiems augti. Klipas nušvietė tą pabaisą, kuri mane ėdė iš vidaus. Supratau, kad nesvarbu, kiek neigsiu tai, bet giliai širdy žiūriu į save kaip į sugedusį. Pasąmoningai tikiu, kad su mano orientacija ir lytimi yra kažkas negerai.

Supratau, nesąs vienas. Kad net ir pasitikėjimo savimi švyturiai gali būti plėšomi baimės. Kad su identiteto problemomis susiduriu ne tik aš. Kad sluoksniais užkrautos tapatybės, bendruomenės ir jų nuostatos yra be galo sunki našta bet kam. Kad vis dėlto didžiausia kančia yra nesuvokimas, jog tą patį patiria aplinkiniai. 

Teoriškai žinojau tai ir anksčiau, tai bendras išsilavinimas. Bet niekada to nesuvokiau širdimi. Niekada nesuvokiau, ką reiškia perlipti per patį save.

Be galo trokštu išsioutinti pats. Dabar pat visiems pasakyti, dabar pat pradėti gyventi. Čia ir dabar. Paskutines kelias dienas niežti nagai parašyti kažkam ir išlieti visa tai. Jau kelis kartus buvau ryžtingai nužingsniavęs prie tėvų, ketindamas išrėžti prašymą vadinti mane Vėju, bet vis apsisukdavau atgal. Aš bijau. Aš velniškai bijau. Bijau, kad kam nors reiks aiškinti, kodėl noriu keisti vardą būdamas toks jaunas ir nieko blogo nepadaręs. Kodėl noriu savo vyrišką vardą keisti į kitą vyrišką vardą, kai prie to nepritampa mano lytis. Bijau santykių, nes juos reikės aiškinti kitiems. Bijau. Aš bijau visko.

Bet tai normalu, Vėjau.

Nors dar vis kratausi, kaklas įsitempęs kaip niekad, o galvoje sumaištis, širdyje pradeda megztis... ramybė? Taika?

Po daugelio metų kančios, kurios daugiau nei pusės išvis nejaučiau, jaučiu, kad imu gyti. Kad suprasčiau, ką turiu daryti ir kas mane stabdo nuo laimės, užteko penkių minučių.

Imu taikytis su savimi.

Imu atleisti sau.

Aš.... laimingas.

2020.04.05