Žmogaus Estetika

Not Like Other Girls

Žinau, kad prie mano ateiviškos kasdienybės prisideda visuomeninių standartų ir konceptų, kurie daugeliui atrodo kaip bendras suvokimas, neperpratimas. Esu arba atsilikęs šiuo atžvilgiu, arba kaip tik aklai nesekantis prieš nosį numestomis bereikšmėmis taisyklėmis.

Į visą pasaulį nevalingai žvelgiu per vizualaus menininko prizmę. Nuo šeštos iki aštuntos klasės piešimas buvo vienintelis mano draugas ir vienintelė priemonė, gelbėjusi nuo patyčių kančios. Nebematau lokalios spalvos, matau potencialias dažų kombinacijas spalvos iliuzijai sukurti. Nebematau daiktų, matau formų kompozicijas. Visi žmonės man yra be galo gražūs.

Potraukį pėdoms suprantu geriau, nei potraukį lytiniams organams, nors pats nejaučiu nė vieno. Nesuprantu, kodėl pėdų fetišas gauna tiek kreivų žvilgsnių, nors yra dažniausia pasitaikanti deviacija. Po veido ir plaštakų pėdos yra trečia išraiškingiausia kūno vieta. Kūno dalis, judesiu galinti užkoduoti daugiausia asmenybės ir plačią jausmų paletę, kitaip nei daugiau ar mažiau statiškas tarpukojis, galintis išreikšti tik susijaudinimą.

Esu visiškai aklas rasei, nes ji nieko nepasako. Neretai odos spalva, plaukų tekstūra ir akies forma yra prilyginama kultūrai. Rasė ir kultūra nėra tas pats. Jei pasakysit, kad Richard Ayoade nėra britiškiausias britas, jei tas pats Wattpad'o nukankintas Zeinas nėra vakarietiško idealo viršūnė, rekomenduoju muilo smegenyse terapiją.

Nesuprantu, kodėl drabužius dar vis skirsto į vyriškus ir moteriškus. Tai yra, suprantu, kodėl, bet nesuprantu tos priežasties kodėl. Žinau, kad tai kyla iš tūkstantmečių patriarchalinių santykių bei iš jų išplaukusia neigiama asociacija tarp moteriškumo ir žemesnio socialinio statuso. Dėl to ir darbo pozicijose ir kasdieniniame gyvenime matome "sėkmę" siejama su "vyrišku" įvaizdžiu. "Sėkmingos" moterys elgiasi kaip stereotipiškas vyras. "Sėkmingos" moterys nesirūpina šeima. "Sėkmingos" moterys nešioja tik kelnes, nes būti su sijonu reikš būti nuolankia boba, o tu juk stipri. Net ir nedvinarės lyties bendruomenės tarpe dažniau matomas "vyriškas" įvaizdis: kostiumai tapo universalūs lytims, bet sijonai ir suknelės, nes jos tapo siejamos su "moteriškumu" - ne. To, štai to aš nesuprantu. Nesuprantu patriarchijos. Nesuprantu, kodėl būti moterimi turėtų žeminti ar kodėl audinio gabalas turėtų sukurti neigiamą įvaizdį. Nesuprantu to, bet pats paniškai bijau apsivilkti suknelę - bijau būti užpultas dėl priežasčių, kuriomis netikiu.

Nesuprantu, kodėl kažkam mizoginistinės pažiūros atrodo logiškos. Valdžioje geriau įsivaizduoju moteris, nei vyrus. Nesuprantu, kuo aukštesni testosterono kiekiai yra prilyginami lyderystei. Jei tai būtų tiesa, matriarchalinės sistemos neegzistuotų. Visgi tokios egzistuoja šimtmečius. Prie šio standarto nesupratimo galimai prisideda daugiau nei pusę mano gyvenimo prezidento poste matyta Grybauskaitė. Prie to galimai prisideda, kad pats esu nuolankaus būdo. Prie to galimai prisideda tai, kad šeimoje griežtesnė yra mama.

Nesuprantu patriotizmo ir juo labiau nacionalizmo. Nesuprantu savęs priskyrimo grupei žmonių, dėl kurios apibrėžimo negali susitarti net ir jai priklausantys asmenys. Nesuprantu, ką "didžiuojuosi būdamas lietuvis" apskritai reiškia. Didžiuojiesi prieš ką? Didžiavimasis daro prielaidą, kad yra kažkas kitas, kažkas prastesnis. Didžiuojiesi kuo? Didžiavimasis įmanomas tik tada, kai kažką turi. Kas yra lietuvis ir kodėl tai yra kažkokia vertybė? Vertybės reliatyvios. Nuo nenuginčijamų faktų jas skiria tai, kas jas gali pasirinkti. Daugelis laiko save lietuviais pagal gimimo vietą, bet niekas, absoliučiai niekas nepasirenka, kur gimti. Kiti save laiko lietuviais todėl, nes tėvai gimė lietuvoje. Šito irgi nepasirinksi. Tokia lietuvybės samprata yra faktas. O faktais nesididžiuojama; jie niekam nepriklauso.

Nematau priežasties stumti bet kokį lgbtq-fobišką naratyvą. Bet puikiai žinau, kodėl man tai atrodo visiškai nesąmoninga: būdamas jaunesniosios kartos atstovas, juo labiau iš liberalios šeimos, nuo mažens mačiau daugiau reprezentacijos ir man tai atrodo natūralu. Pats būdamas toks, bet neužspaustas artimoje aplinkoje, neišsivysčiau mechanizmo dėl to nekęsti savęs. Mačiau, kad tai daro kiti, bet ne mano šeima. Ir to vaikui užtenka, kad suvoktų, jog problema nėra jo orientacija ar lytis - tai kitų stagnuojančios pažiūros.

Nesuprantu religijos ir net nelabai mėgstu jos koncepto, nes ji duoda prielaidą diskriminacijai. Net ir taiką propaguojančios religijos kaip budizmas labai greitai gali tapti fašizmo įrankiu. Taip, nesuprantu jos, bet nesmerkiu tikinčiųjų. Jei tikėjimas kažkam yra reikalingas ir jis nėra išnaudojamas gadinti kitų gyvenimams, kodėl gi ne, esate laisvi rinktis kokį norite tikėjimą.

Negebu matyti viso to gėrio, kurį aplinkiniai mato augintinių laikyme. Nenoriu, kad namuose būtų kitas gyvas sutvėrimas. Tam, žinoma, yra aiški priežastis: nesugebu jais rūpintis, nes nejaučiu jiems nieko, nes neturiu tikrų jausmų ir juo labiau užuojautos. Prie daugelio gyvūnų bijau prisiartinti ir juos glostyti. Turiu greitus atmetimo refleksus viskam, ką mano smegenys registruoja kaip pavojų - gyvūnas, atsukantis galvą į mano ranką, kai bandau juos paliesti, patenka į šią kategoriją.

Pagaliau, nematau skirtumo tarp platoninės ir romantinės meilės. Nematau skirtumo tarp draugystės ir santykių. Abejais atvejais tai yra emocinis artumas tarp žmonių, būsena, kai jie jaučiasi laimingi būdami kartu ir supranta vienas kitą. Dažniausiai mėtomas skiriamasis bruožas yra seksualinių santykių buvimas arba nebuvimas, bet vėlgi, tai nieko nepasako. Jei seksas būtų tai, kas skiria draugus nuo poros, "friends with benefits" neegzistuotų. Jei tai būtų skiriamasis bruožas, tokia veikla nebūtų galima užsiimti šiaip sau, be santykių. Nei vienos nakties nuotykiai, nei pornografijos industrija, nei bet kas kitas, susijęs su šia tema, negalėtų egzistuoti. Tai yra visiškai nuo santykių nepriklausantis dalykas. O kito skirtumo niekas taip ir nežino.

Nežinau, kodėl dar vis kyla tiek daug prieštaravimo prieš poliamorinius santykius. Taip, tai tikrai ne visiems, žinau, kad bent jau šiuo metu tikrai ne man, bet nematau priežasties engti juos. Visuotinai yra priimtina turėti partnerį ir vieną ar du geriausius draugus. Kadangi skirtumo tarp draugystės ir buvimo pora praktiškai nėra, o jei ir yra, riba yra labai neaiški, kodėl negalima to vadinti poliamorija?

Ir kodėl žmonėms gėrimas ir rūkymas ir narkotinės medžiagos atrodo patraukliai. Bet tesu burbule gyvenantis žmogus, ką aš iš tikro galiu suprasti apie tuos, kuriems ne taip pasisekė su jų gyvenamąja situacija.

Po šimts, nesuprantu ir kodėl kas nors kada nors apskritai norėtų vairuoti.

2020.03.13.