Žmogaus Estetika

Baudžiamoji Atsisakomybė

Itin dažnai imu galvoti apie hipotetines situacijas ir pradedu nervintis, kartais panikuoti dėl jų. Tokiais momentais suvokiu, kad net kai (ar jei) sugebėsiu save susitvarkyti psichologiškai, dėl visų kitų aplinkybių vistiek neišvengsiu atskirties.

Paimkime situaciją, kuri įvykti gali mažų mažiausiai tik už kelių metų. Tarkime, kad pagaliau turiu bent kokį adekvatų emocinį mechanizmą. Tarkime, kad esu stabilus ir gebu normaliai funkcionuoti kasdienybėje nesijausdamas kaip šešėlis. Tarkime, kad kažkaip perpratau žmonių santykius ir pats esu poroje su kuom nors ir, visų svarbiausia, su jais yra viskas gerai, jie sveiki ir iš tikro veikia. Net ir tokioje, tobulai atrodančioje situacijoje, yra bent kelios priežastys, dėl kurių mano giminė (ne tėvai, bet platesnis giminių ratas) manęs gali atsisakyti ir tikrai atsisakys, jei tai iš tikro įvyks.

Prieš tai būtina paminėti, kad su griausmu atidundančių studijų metų neketinu praleisti Lietuvoje. Čia nėra nei mano trokštamo mokslo, nei galimybių man pilnai atsiskleisti. Noriu dingti kuo toliau nuo "katalikiška" save laikančios netolerancinės kultūros, dėl kurios vos galiu išreikšti bet kurią savo tikros asmenybės dalį.

Pirmas scenarijus (kuris neišvengiamai įvyks): pagaliau visiems prisipažįstu nesąs cislytis. Visos giminės nuomones apie translyčius asmenis žinau - jos nėra malonios, o dar gražiau, tiek dezinformuotos, kad kartais ima juokas. Problema yra tame, kad šitiek mėšlo jie mėto į reliatyviai "normaliai" atrodančius binarinės sistemos translyčius asmenis. Manydami, jog paprastas translytiškumas yra Šėtono siųsti kliedesiai, į mane jie žiūrėtų dar baisiau. Lyties spektro koncepcijos jie nei supranta, nei pripažįsta. Mane jie užsipuolė, kai tiesiog papasakojau pusseserei apie pastafarianizmą; negalėdami priimti net juoko, rimto "nusidėjimo" jie nepriims niekada.

Antras scenarijus: pats partnerio egzistavimas man būnant biologiniu vyru. Nemanau, kad tą reikia labai giliai aiškinti - kol kas visi apart mano tėvų yra įsišakniję homofobijos liūne. Be to, man pilnai išreiškiant savo lytį, jie be abejo imtų prikaišinėti, kad aš naudojuosi tuo, kad nuslėpčiau, kokią nuodėmę darau laikydamas vyrą už rankos. Taip taip, būtent todėl aš ir esu nedvinaris. Tikrai ne todėl, kad krečia kūną, kai mane laiko vyru.

Trečias scenarijus: mano partneris ne baltaodis. Žinau, kad kai kuriems giminėms atstovams tai nebūtų tokia jau didelė problema, bet didžiajai daliai - pasibaisėtina. Liūdniausia tai, kad jei tai būtų koks ispanas, tai viskas būtų nuostabu, būtų "vau, kokia kultūra, labai gražu, džiaugiuosi tavimi <3", bet bet kas iš Vidurio Rytų būtų pasaulio pabaiga, nors tai gali būti visiškai tiek pat inteligentiški žmonės. Vistiek už akių arba net į jas būtų žeriami degraduojantys rasistiški komentarai, nors daugelio jų odos spalva beveik vienoda. Net nenoriu pagalvoti apie tai, kas dėtųsi, jei tai būtų juodaodis vyras. Girdėjau savo giminaičių pokalbius. Jie nuoširdžiai mano, kad rasizmas yra tai, ko pasauliui reikia. Ko pasauliui tikrai reikia, tai mažiau tokių kaip jie.

Labiausiai skauda dėl to, jog kad nors ir būčiau išmestas iš giminės, tai niekada neprilygs skausmui, kurį patirtų mano partneris. Žinau, kad būdamas jo vietoje kaltinčiau save, kad nors ir nieko nepadariau, per mane ne tik aš, bet ir mano antra pusė būtų atstumta daugumos artimųjų. Nelinkiu to niekam. Nenoriu, kad kas nors jaustųsi kaltas dėl manęs, kai kaltas Lietuvos sustabarėjęs požiūris.

Ketvirtas scenarijus: pakankamai pasitikiu savimi, kad išreikščiau save taip, kaip noriu. Mano išvaizda jau dabar giminėms kelia ir juoką, ir pasibjaurėjimą, nors tai tik drabužių kombinacijos, kurios nėra "pilka maikė ir mėlyni džinsai" ir dažyti plaukai. Bet kokios ne balta-juoda-mėlyna spalvos ar įdomesnio kirpimo ar "moteriškas" drabužis ant biologinio vyro kūno jiems atrodo kaip nukrypimas ir transvestizmas. Jei pilnai atsiskleisčiau, leisčiau sau visiškai ignoruoti standartą, dėvėti ką noriu ir kaip noriu, jie išsirautų visus plaukus, o tada ir mane iš giminės medžio.

Penktas scenarijus: ta smulki kruopelytė manyje, kuri neprieštarautų būti santykiuose su mergina, sudygsta, ir bam, turiu partnerę. Tada būčiau užsipultas aš, kad su savo išsigimėlišku identitetu traukiu vargšelę į pragarą, kad verčiu ją būti lezbiete, kad sugriausiu jos gyvenimą. Maksimalūs smegenys 5000, aš net ne moteris.

Šeštas scenarijus: mano partneris irgi yra nedvinario identiteto ir mes abu stebime tą cirką, kurį sukeltų mano giminė. Būtų ir graudu, ir miela.

Tikriausiai sunkiausia suvokti, kas būtų, jei klei scenarijai vyktų kartu, kas yra tikėtina. Kartais norisi paimti laiko mašiną, nustatyti tokios ateities koordinatę ir stebėti iš šalies. Jei manęs atsisakys, būtų bent kiek smagiau jiems duoti maksimalų įmanomą kiekį priežasčių, kad užsitikrinti gerą paskutinę vakarienę su jais, tuomet žemai nusilenkti ir ištrinti juos iš savo gyvenimo amžiams.

2020.03.14.