Žmogaus Estetika

Atrofija

Sėdžiu karantine ir vat jaučiu, kaip atrofuojasi visi mano raumenys. Visi išskyrus kaklą, kuris visados įsitempęs.

Ryte išėjau surinkt visų išaeruoto lauko liekanų. Tris valandas praktiškai šokau tango su grėbliu. Pavargau po pirmų dešimt minučių, o tai tik grėblys, sausa žolė ir lygi veja su keliais medeliais. Tikriausiai reiktų apsiimti daryti kokių nors pratimų, nes visiškai nebegalėsiu paeiti. Judant gaminasi serotoninas, turėtų pakelti nuotaiką..

Labai pasiilgau laikų, kai buvau stiprus ir ištvermingas. Vistiek buvau šakalys, bet kadaise turėjau kūdų raumenų sudėjimą. Norėčiau ir vėl galėti nuplaukti kilometrą peteliške nesustojęs, bet dabar išvargstu vos po penkių grybšnių, ir, žinoma, pradėjau bijoti baseinų, nes įsimetė disforija. Smagu.

Kažkur dingo mano valia sportuoti. Sporte esu šiek tiek mazochistas, iš tiesų labai myliu maudžiančių raumenų jausmą ir būseną, kai vos gali paeiti ar pakelti ranką dėl skausmo, bet neprisiverčiu savęs pasiekti to. Keistoka. Buvau pradėjęs mankštintis nuo sausio pirmos, bet kažkodėl nustojau po dviejų savaičių. Pirmąkart gyvenime buvau tiek lankstus, kad galėčiau pasiekti žemę pasilenkęs. Na, bent kažką pasiekiau šiais metais.

Vis bandau save prisiversti atsikelti anksti. Negulinėti iki dešimtos, nors prabundu aštuntą. Taip pat bandau prisiversti neimti telefono su savimi į lovą, nes net ir nuturėdamas su kuo kalbėtis, maigau jį iki antros ryto. Tai yra didelė problema, didelė problema.

Tikriausiai keisčiausias karantino atrofijos aspektas - pradėjau džiaugtis absoliučiai bet kokiu bendravimu. Man kraunant šieną ir samanas į karutį, kaimynas šuktelėjo labą rytą ir aš taip apsidžiaugiau, kad kone apsižliumbiau iš laimės. Paprastai aš to vyro nekenčiu. Jis didelis agresyvus homofobas. Džiaugiuosi, kad mano batai slėpė vaivorykštines kojines.

2020.03.27