Žmogaus Estetika

Žvejys

Šiandien/vakar valydamas duris buvau dar sykį užkluptas minčių apie gyvenimo poroje/santuokoje scenarijus. Tačiau šį kartą jos manęs pasigailėjo - nebaudė, nežemino, leido man pradėti svajoti su šypsena veide, užsimiršti, kad iš tikro tupiu ant grindų gremždamas bala žino kuo aptaškytas duris. Dėkoju joms už tai. Esate laukiamos dažniau, kitąkart suruošiu jums arbatos, galėsime kartu pabūti ilgiau, mielosios.

Susimąsčiau, ar labai blogai būtų, jei atlikčiau namų šeiminko vaidmenį. Namų ruoša man nuoširdžiai patinka, nors dar prieš pusmetį nekenčiau gaminimo, dabar galėčiau virti ir kepti visą dieną, o laiko menui taip pat liktų. Galbūt imtų trūkti kontakto su žmonėmis, bet tai irgi galima išspręsti. Svarbiausia, kad tai nebūtų toksiškas santykis su mano pora ir kad nebūtų vaikų. Tuomet viskas turėtų būti gerai. Taip, siekiu daugiau ir mano mylima išsvajota mokslo sritis reikalauja nuolat būti su kitais žmonėmis, bet jei iš to nieko neišeitų, na... Bent jau turiu šitą opciją?

Iš tiesų labai noriu, kad manimi kažkas rūpintųsi. Dėl to turiu silpnybę sickfics.

Rūpintųsi ne ddlb prasme - pats to konceptas mane siutina. Nenoriu, kad tai būtų tėvo-vaiko santykis. Neneigsiu, kad esu didelis baby, bet tikrai neapsimetinėsiu vaiku ir juo labiau nieko nevadinsiu "tėveliu" (vien parašyti tai skauda), nes blet, tai šlykštu ir jei kažką traukia vaikai, tai ne kink, o pedofilija. Nenoriu būti ir sugar baby, nes nekenčiu "prabangaus" turtuolio gyvenimo ir paties turtuolių egzistavimo. Manęs nereikia drabstyti pinigais ir dovanomis, man nerūpi materialiniai turtai ir apskritai nemoku priimti dovanos nuoširdžiai.

Tiesiog noriu būti tas, kurį lovoje apsikabina ir užmiega su manimi glėbyje. Noriu būti tas smulkesnis žmogutis poroje. Noriu būti visaip kaip glostomas ir laikomas, nieko naujo, esu nuolankus ir tiek. Mintyse pradedu rėkti, kai kažkas istorijoje pasako "tu mano," bet tikriausiai pats susilydyčiau vietoj, jei man taip kažkas pasakytų realybėje. Hipokritas, hipokritas.

---

Ilgai ir giliai pagalvojęs, visas 7 sekundes, supratau, kad scenarijus, kuriame didelis romus žvejys gyvena su savo namų šeimininku sutuoktiniu, nepritekliuje, bet laimingi būdami drauge, yra būtent tas nepasiekiamas tobulas gyvenimas. Absoliuti estetika.

Nedidelis žvejų kaimelis prie vandenyno. Uolėtus skardžius mušančios bangos, žeriančios purslus ant jų susuktų lizdų, ir dangų bei klausą riksmais raižančios žuvėdros. Kiek atokiau nuo kranto, prie pat kalvų, stovi rąstinis namelis, juoduojantis nuo ore plaukiojančios jūros druskos. Iki jo veda padrikų akmenų, žvyro ir išmintos žolės takelis, o greta jo, prie terasos, siūbuoja pavienės smilgos, supančios nedidelį darželį...

Galvojau išrašyti visą tą vaizdą čia. Bet galbūt padarysiu atskirą knygelę tokioms istorijoms, idėjas turiu bent dvi. Vieną mlm, kitą wlw! Tik nežinau, ar lietuviškai, ar angliškai, nes noriu rašyti ir ta, ir ana.

Tik dabar supratau, kodėl kaimelio prie vandenyno vaizdas man yra toks mielas. Jis tiesiogiai įkvėptas ošiančių Islandijos krantų, nedidelės gyvenvietės prie Akureyri, su tais pačiais žuvėdrų lizdais ant uolų ir skardžius apklojančia švelnute žole ir su ja kontrastuojančiais smailiais akmenimis. Tos vietos, kur pirmąkart įsimylėjau vėją. Norėčiau gyventi jo tarpe, supamas tos neapčiuopiamos, bet viską apimančios jėgos. Norėčiau, kad sunėrę pirštus mudu sėdėtume ant uolos, kvėpuodami jūros garais. Kad akimirkai egzistuočiau tik aš, jis ir odą šiaušiantis šiaurys.

2020.03.21-22