Žmogaus Estetika

Kerzo manifestas

Kam aš bandau įsiteikti?

Klausimas, į kurį atsakymo neturiu. Nuolat verkiu, kad nesijaučiu priimamas, bet net nežinau, kieno noriu būti mėgiamas. Nežinau ir kodėl. Kodėl man reikia, kad mane dievintų žmonės, kurie nuo manęs vienu ar kitu atveju nusugręš dėl mano identiteto? Kokia prasmė bandyti įsiteikti tiems, kurių pats nemėgstu?

Nesuprantu daugelio žmonių. Nemanau, kad suprasiu, nes kuo daugiau į juos žiūriu, tuo labiau pasimetu. Kokia prasmė stengtis, kad būtybės ir padarai, kurių nesuprantu, mane mėgtų? Ką man tai duos? Kodėl taip trokštu to?

Daugelio nesuprantu ir nesuprasiu, nes turime per daug skirtingas gyvenimo patirtis ir tikslus. Su tuo viskas yra gerai, po šimts, tai juk visiškai natūralu. Žmonės yra skirtingi, jie visi negali būti draugais. Savaitėje per mažai dienų, kad galėtum bendrauti su penkiolika tūkstančių žmonių. Taip, dabar turiu tik pažįstamus, bet neturiu draugų. Su tuo viskas gerai. Ateis laikas, kai turėsiu. Galbūt likimas nuspręs, kad su kažkuriuo iš pažįstamų lemta suartėti. Pastebiu, kad įsikraunu tiesiog lankydamas renginius. Bet kadangi esu per daug susitelkęs į ryšius su žmonėmis, nustojau vertinti tai. Velniop visa tai. Velniop šitą narvą, kurį pats sau pasistačiau.

Lėkšti pokalbiai? Su jais nėra nieko blogo. Būtent tokiame pokalbyje sužinai, ar su kitu yra lemta būti. Kai sutinki bendrą sielą, žinai, o jei nesutinki, bent jau pažįsti naują žmogų. Jei to pojūčio nėra, suartinti gali tik labai staigiai patirtos siaubingos situacijos. Prasmės stengtis įgrūsti kažkokį sufabrikuotą artumą nėra, tai niekada neveiks. Žinau iš patirties. Vienintelis tikras draugas, kurį turėjau, atsirado tą vienintelę dieną, kai nuleidau rankas ir tiesiog džiaugiausi būdamas gyvas ir sveikas.

Anarchija. Užaugome radikaliai skirtingose, visiškai priešingose aplinkose, bet atsidūrėme tame pačiame taške. Buvome tiek pat ir taip pat suvaržyti savo praeities. Tiek pat užstrigę betoniniame burbule, iš kurio lipti pradėjome tik suradę vienas kitą. Turėjome tokią pačią sielą ir tai buvo galima jausti nuo pat pradžių. Jei ne vienas lėkštas pokalbis, nebūčiau patyręs laimingiausių metų savo gyvenime. Bet aš blet nevertinu tų metų ir nevertinu tų trumpų pokalbių.

Mano atsakymas į visus klausimus yra "nežinau". Nes tai atrodo intuityvu. Nes nekęsti nestandartinių žmonių yra norma.

Mano atsakymas vertas tiek pat, kiek "iNeTeRnetAs PaVeRtĖ MaNO jOnukĄ GėjUM" rėkianti kaimynė. Tik. Pajuokos. Pasaulis dega, žmonės miršta iš bado, skurdo ir priespaudos, vyksta karai, dėl viruso dar labiau kankinami gyvūnai, bet nuostabiąjai kaimynei svarbiau tai, kad jos sūnui patinka vyrai. Juokiuosi iš jos. Bet tada kaip paskutinis asilas sėdžiu saugiuose namuose ir verkiu dėl problemos, kurią susikūriau pats. Nu vau, tiesiog vau, mane gal apdovanoti už tokį kritinio mąstymo lygį. Nuostabu.

Aš turiu pradėti gyventi gerbdamas pats save. Noriu išmokti gyventi taip, kad jei manęs niekas nepriims, bent jau galėčiau atsiremti į save. Kad jei taip ir nesutiksiu to žmogaus, kurio rankose jausčiausi saugus, galėčiau apkabinti pats save ir jaustis jaukiai.

Nuo šiandienos stengsiuos, ne, pradėsiu stabdyti mane ėdančias mintis apie kitų nuomonę. Jei galiu pulti kitų nepagrįstas nuomones, galiu padegti ir savas. "Kerzas and moralės" privalo galioti ir man. Laikas rauti piktžoles iš pašaknų.

Nesakau, kad neleisiu sau liūdėti. Nesakau, kad neleisiu sau įsižeisti. Taip, tikrai pasitaikys naktų ir savaičių, kurios bus sunkios. Tai suprantama. Tai būtų visiškai normalu, net jei ir nesirgčiau depresija. Tikrai nenustosiu verkti vos spragtelėjęs pirštais. Tai yra žalingas įprotis, kuriuo atsikratyti nelengva. Taip, gyvenimas bet kurią akimirką gali iškrėsti pokštą, kuriam nesu pasirengęs. Turėti baimių dėl savęs yra visiškai normalu.

Kerzą. Kerzą ant visko, kas nepragrįsta. Ant moralės. Ant savęs. Ant nacio galvos.

Į sveikatą.

2020.04.03.