Žmogaus Estetika

Prie Lango

Sėdžiu prie lango užtrauktomis užuolaidomis: per langą mano kambarį ir ką aš veikiu jame gali matyti šešių namų gyventojai. Noriu privatumo.

Sėdžiu prie lango užtrauktomis užuolaidomis: vienintelė jungtis su išoriniu pasauliu - pro plyšį švilpiantis artėjančios audros genamas vėjas. Aš dievinu vėją. Eidamas gatve ir pajautęs vėjo gūsį ištraukiu rankas iš striukės kišenių ir išskėčiu pirštus, košdamas pro juos slystantį oro srautą. Tomis akimirkomis jaučiuosi lyg per gėlių laukus lekiantis visiškai laisvas pasakų princas, kokius vaizduoja knygelėse vaikams. Būdamas mažas save vadinau princu.

Sėdžiu prie lango užtrauktomis užuolaidomis: prieš metus stovėjau ant skardžio ištiesęs rankas į šonus, visu kūnu košdamas gūsius, kuriuos čia palaikytume negailestinga vėtra. Oro stichija pastato žmogų į vietą. Gaudžianti srovė ištrina visas nuomones, kurias sukaupei per metus žmonijos tarpe. Ošesys užgožė visas mintis. Pirmąkart blaiviai pažvelgiau į žydrą horizontą, radęs save pasaulyje. Laikydamasis vėjo dogmos staiga pabundi, apčiuopęs savo esybę jautiesi visagalis, nors ir užtektų vieno žaismingo jo stumtelėjimo ir atsidurtum ant uolų, mušamų sūrių bangų. Stengdamasis išstovėti prieš ją suvoki, esąs niekas. Suvoki, kad visos problemos išgalvotos, kad viskas, dėl ko kenti - pramanas. Vėjas atveria akis, spausdamas iš jų palaimos ašaras. Vėjas intymus.

Norėčiau būti Vėjas.

Sėdžiu prie lango užtrauktomis užuolaidomis: turiu jį užverti, nes audra jau čia.

Sėdžiu prie lango užtrauktomis užuolaidomis: tyla.

2020.03.12.