Žmogaus Estetika

Sapnas

Vėl sapnavau jį.

Kai tik pradedu manyti, jog apsipratau su mintimi, kad jo nebėra mano gyvenime, jis pasirodo mano sapnuose. Ir tada aš vėl pabundu kone apsiverkęs, išsiilgęs savo draugo šilumos.

Kad ir kas yra mano sapnų režisierius, noriu tą asmenį atleisti.

Sapne vyko daug sunkiai paaiškinamų dalykų, bet vienu momentu aš ir grupė žmonių, dalis pažįstamų, dalis pirmąkart matomų kitataučių, sustojome į ratelį tuščiame lauke. Lauke, kuris dabar yra sodas. Sustojome į ratelį šokti. Mėgstu ratelius. Gaila, kad dar ilgai neteks juose dalyvauti. Instrukcijas entuziastingai bėrė žydrai apsirėdęs vyriškis juodais banguotais plaukais. Neįsivaizduoju, kas jis toks.

Netrukus ratelyje pastebėjau jį.

Žydrajam vyriškiui sušukus, kad metas susirasti porą, prasiskyniau kelią iki jo. Kurį laiką mudu tiesio žiūrėjome vienas kitą nesakydami nieko. Negalėjau pasakyti, kokią išraišką mačiau jo veide. Tai nebuvo nuostaba, tai nebuvo ir atgaila. Tačiau tai nebuvo ir ramybė. Nieko nesakiau, nes tikėjausi, kad bent dabar jis kažką pasakys. Kad bent jau sapne nepaliks vieno. Bet nepajudėjome iš vietos iki kol tas pats vedantysis vyriškis nestumtelėjo manęs prie jo. Man atsirėmus į jo krūtinę, jis nusišypsojo.

Mudu ėmėme sekti vyriškio rodo mais žingsniais. Net ir suvokdamas, kad sapnuoju, ir kad dar vis nesulaukiau nė vieno žodžio, vėl jaučiausi saugus. Vėl buvau laimingas. Bet norėjau kalbėtis. Norėjau vėl išgirsti jo balsą. Norėjau sugrįžti atgal, kai mes darbo dieną šnekučiuodavomės iki paryčių, o tada skųsdavomės vienas kitam, kad trūksta miego.

- Tai kaip? - paklusiau jo mums besisukant.

- Dabar aš turiu paslaptį, - jis dar sykį nusišypsojo, stipriau prisiglausdamas mane.

- Trys savaitės.

- Taip.

Abu žiūrėjome į savo besipainiojančias pėdas, nes esame didelės kerėplos, nemokančios šokti net ir po vieną, ką kalbėti apie porą. Apturėti logišką pokalbį sapne, regis, taip pat nesugebame. Bet mano sapno atspindžiui to užteko.

Iš jo rankų manę išplėšė žadintuvo pypsėjimas.

Atsibudau su ašaromis akyse, bet nejausdamas nieko. Rodos, kad atbukau jausmams apie jį.

Pirmą savaitę kaltinau tik save. Kad mano elgesys atstūmė jį į šoną, kad buvau per daug lipšnus, kad tai aš dėl visko kaltas, kad tikriausiai tikėjausi per daug, kad draugai taip neturėtų elgtis. Kad jei būčiau buvęs normalus, taip nebūtų nutikę.

Antrą savaitę ėmiau pykti ant jo. Nes pagalvojus apie kontekstą, kuriame jis mane paliko, tai ima atrodyti pasibaisėtinai. Buvau neseniai pasakęs jam apie savo lytį. Po savaitės jis dingo. Net jei ir atsitraukė dėl mano lipšnumo, jis turėjo pirma pasakyti, kad taip nedaryčiau. Kaip aš būčiau galėjęs žinoti, kad tai jam kelia diskomfortą, jei jis niekad to neišreiškė? Pradėjau galvoti apie visus kartus per pastaruosius metus, kai jis padarė kažką keisto ir kurpti per daug gilias teorijas, kodėl jis išėjo. Pradėjau širsti ant kiekvieno jo susvyravimo.

Trečią savaitę pradėjau taikytis su tuo. Taikytis su realybe, kad vis dėlto likau be draugo. Kad net jei ir tikėjaus, kad karantinas bent jau leis mums vėl rašytis, taip nėra. Bet tada jis pradėjo rodytis sapnuose. Jis ateina kas kelias naktis, leidžia man pabūti su juo, bet vėl išeina. Dar vis desperatiškai tikrinu žinutes, dar vis laukiu jo atsakymo. Vilties lyg ir turiu. Bet nebežinau, ar dar vis skauda. Žinau tik tiek, kad jo pasiilgau. Pradėjau mintimis sugrįžinėti prie visų gražiausių prisiminimų. Visų jo pasakytų šiltų žodžių. Nemanau, kad jis suvokė, kiek daug man jie reiškė. Noriu, kad visata atiduotų mano draugą atgal, kad leistų prie jo prisiliesti ne tik sapnuose, bet ir realybėje.

Nežinau, kas bus dabar. Neįsivaizduoju, ar jis kada nors dar susisieks su manimi. Jei taip, būsiu ekstazėje, kad nepamiršo manęs, bet nežinau, ką reikės sakyti. Jei ne, manau, kad išgyvensiu. Bet nemanau, kad kada nors dar turėsiu tokį draugą, koks buvo jis.

Aš tavęs pasiilgau, Anarchija.

2020.03.26