Žmogaus Estetika

Savikritika

Džiaugiuosi, kad atsiskyręs nuo grupių, kurios faktiškai priklausiau anksčiau, pradėjau lavinti gebėjimą suvokti bendras pasaulio tendencijas. Po truputį atsikračiau tunelinio matymo. Matyti istorinio, kultūrinio ir socioekonominio konteksto visumą prireikia pastangų ir darbo, bet duoda vaisių - kartais net išsigąstu suvokęs, kaip viskas yra susiję, kad viskas kartojasi ir kad "visi keliai veda į Romą" gali būti daugiau nei savicentrinis Romos Imperijos pasaulio suvokimas. Žinoma, į Romą perkeltine prasme - visiškai viskas tikrai nesusiveda į Romą, nes kad ir kokie šaunuoliai bebūtų buvę, romėnai beveik viską nusisavino iš svetur, o apie genocidus patylėsiu.

Tiesa, tai yra ir sau padovanota dovana, ir užsitrauktas prakeiksmas. Taip matydamas aplinką suvoki, kad viskas yra siaubinga. Kad žmonija yra klaiki rūšis, kuri istorijos vingiais išmetė save į jūrą, kuri juos paliko krante, ant kurio tuoj išsiverš ugnikalnis. Kad kasdien sekame tiesomis, kurios nieko nereiškia ir kad viskas yra išgalvota.Kad pasaulį valdo tie, kuriems nerūpi nei Žemė, nei jų žmonės, nei jie patys. Ir tai ima slėgti. Suvoki, kad pats esi tik mažas prabudęs vabaliūkštis spiečiuje, kuris aklai seka motinėlę. Suvoki, kad negali viso to pakeisti vienas.

Bet tada atsigręži į save ir prisimeni, kad turi visišką autonomiją bent jau save pakeisti į gera. Išsitrauki savo analizės lupą ir nė nemirktelėjus ima pykinti supratus, kiek viso to šlylštaus pasaulio šiukšlių glūdi tavyje. Pradedi pagauti save bėgantį paskui standartus, kuriais netiki, pradedi stabdyti savo mintis ir versti save klausti "kodėl mano pirma mintis tokia?". Supranti, kad net ir būdamas savo paties karalystės monarchu, tiek laiko buvai apsileidęs, kad išmėžti visa tai praktiškai neįmanoma. Net ir kai imi manyti, kad išvalei visą mėšlą, įsitikinimų sienoje randi įtrūkį su giliai įsiskverbusia smarve.

Leidžiu sau manyti, kad esu progresyvus, o Lietuvos standartais esu visiškas radikalistas. Tačiau dar vis patiriu momentų, kai suvokiu, kad mano diskomfortas praktikuojant idėją, kuria nuoširdžiai tikiu, yra man nuo vaikystės įdiegtų idealų vaisius. Kartais pagaunu save vėl krintantį į aplinkoje siaučiančių tendencijų sūkurį, net jei tos tendencijos nevertos ir devinto rato. Bijau piešti moteris, nes dar vis prigaunu save jas subtiliai seksualizuojant, kas įprasta visur, o ypač mane dažnai supančioje žaidimų industrijoje. Piešdamas moterišką kūną su plaukuotumu jaučiuosi keistai, nors tai yra visiškai normalu. Jaučiuosi nepatogiai vilkdamasis ne vyrišką drabužį, nors pats esu ne vyras. Nenoriu tapti tuo, ką aktyviai keikiu kiekvieną pasitaikiusią progą.

Visgi manau, kad sąmoningumas, kad tai dar vus darau, yra geras ženklas - tai neleis man tęsti save neigiančių veiksmų. Tik žinodamas, kur šuo pakastas, galiu jį surasti ir pašalinti. Aš augsiu. Laukiu tos dienos, kai galutinai atsiplėšiu nuo aplinkos įdiegtų standartų. Kai būsiu laisvas ne tik reikšti save, bet ir mąstyti. Kai būsiu autentiškas ne tik kitiems, bet taip pat ir sau.

2020.03.19