Žmogaus Estetika

Egoistas

Užvakar stoviniavau stotelėje stebėdamas, kaip viena mergina skundžiasi kitai, jog nori susilaukti vaiko. Kad nori būti mama ir turėti šeimą ir kad nori to dabar pat, čia ir dabar.

Pradėsiu nuo to, kad reprodukcija ir juo labiau nėštumas man kelia baisų šleikštulį. Negaliu žiūrėti į nėščias moteris ir net pagalvojus apie tai ima sukti vidurius. Keisčiausia tikriausiai yra fizinė kūno reakcija, nes pagalvojus apie tai pačiam ima spausti pilvą, nors ir neturiu tokios biologinės funkcijos. Tai neatrodo natūraliai. Tai neatrodo sveika, ir nėra - gimti pasiruošusio kūdikio galva tiesiogine prasme būna per didelė, neproporcinga moters kūno pajėgumui. Nesuvokiu, kaip kažkam tai gali atrodyti gražu.

Klasikinė aseksualaus žmogaus reakcija.

Pastaruosius kelis mėnesius - turiu omeny pusę metų - man pačiam galvoje nuolatos kirba mintys apie vaikus. Ne apie tai, kad jų norėčiau. Kažkada galvojau, kad taip, bet dabar suprantu, kad jei ir norėčiau, mano paties ir to vargšo vaiko labui geriau niekada nedaryti. Aš nesugebu pasirūpinti augintiniu. Nesugebėjau pasirūpinti nei žiurke, nei jūrų kiaulyte - abi teko laidoti vos po metų. Nesugebu prižiūrėti augalo. Nesugebu nenumarinti net ir kaktuso. Nesididžiuoju tuo. Bjauriuosi savimi dėl to. Nenoriu, kad kad kieno nors gyvenimas būtų patikėtas man į rankas, vengiu prisiimti už kažką atsakomybę, nes žinau, kad nesugebu to padaryti. Žmogus, gyvas, bet nieko pats padaryti negalintis padarėlis, su manimi neišgyventų nė savaitės.

Esu didis egoistas, jei dar nepastebėjote iš praeitų įrašų.

Galvoju tik apie save. Galbūt dėl to ir draugystės nesitęsia ilgai.

Net kai ir stengiuosi pasikeisti, išsiugdyti kokį nors atsaką į kito buvimą šalia, kiekviename žingsnyje aptinku dar vieną savo nekompetentingumo bruožą. Neseniai namuose atsiradus šuniui - juo rūpinasi kiti šeimos nariai, jis ne mano ir džiaugiuosi, kad taip nėra - tai tik dar labiau išryškėja. Esu visiškas kilimėlis, negalintis nieko disciplinuoti ir suvaldyti, kad nesugriautų namų. Šuns, dar mažo trijų mėnesių pūkų kamuoliuko, bijau, o jis bijo manęs, nes mano nepatogumo kupini nekoordinuoti veiksmai jį gąsdina. Bijau jį glostyti, negalėčiau savęs prisiversti jo šerti, nes pakelti jo dubenėlį nesugebu, kai jis greta, nesugebu jo ir vedžioti ar net žaisti su juo. Šuns atsiradimas namie tik primena man apie visas mano ydas.

Įsivaizduokite, jei tai būtų vaikas. Mažas nekaltas kūdikėlis. Vaiką bijau pakelti, bijau būti greta, bijau duoti valgyti ir pakrumpu tik jam sujudėjus. Bijau žaisti, nes neturėdamas tam jokio pagrindo dar vis bijau, kad į mane keistai pažiūrės, net jei aplink nieko nėra. Niekaip nesugebėčiau auklėti. Žinau, kad man mažiausiai rūpėtų jo savijauta. Nesugebėčiau prižiūrėti jo sveiko, o apie susirgimus išvis patylėsiu. Neturėdamas atjautos, bijau, kad tapčiau psichologiškai smurtaujančiu tėvu. Bijau, kad nesirūpinčiau tuo nieko blogo nenusipelniusiu žmogučiu iki tol, kol jį arba teisėtai atimtų, arba jis atsidurtų ten pat, kur žiurkė, jūrų kiaulytė, trys augalai ir kaktusas.

Aš bijau. Aš labai bijau.

Bijau, kad jei vaiką turėčiau su kažkuo kitu, tai sugadintų viską. Bijau, kad mus išskirtų mano rūpestingumo stoka. Bijau, kad man negalint funkcionuoti normaliai, kitas žmogus turės rūpintis ne tik mūsu vaiku, bet ir manimi. Kad naktimis geriau girdėsis ne vaiko, o mano verksmas, suvokiant, jog kad ir kaip noriu būti žmogumi, nenusipelniau jo vardo.

Bijau tapti žmogžudžiu ir bijau kažkam sugadinti gyvenimą. Vien dėl to, kad pats esu sugižęs savanaudis.

2020. 03. 13