Žmogaus Estetika

Katė, šuo ir mama

Kai buvau keturiolikos-penkiolikos, kažkur tame tarpe, nutapiau du portretus. Katę ir šunį. Abu išvirtusiomis akimis, nukartais liežuviais, tarsi pavargę, bet pasibjaurėję vienu metu. Pelkėto kolorito su ryškiai rožiniais ir neoniniai geltonais akcentais. Tėvams jie labai patiko. Pagalvojom, kad būtų juokinga juos pakabinti vonioje, tiesiai prieš tualetą, kad jie spoksotų į tave kol užsiimi savais reikalais. Taip ir padarėme.

Ten jie iškabėjo visą savaitę. Iki kol neatvažiavo svečių.

Prieš jiems pasirodant, mama prisiminė tuos du portretus ir nukūrė jų nukabinti ir paslėpti. Sveteliams išvažiavus paklausiau, kodėl ji taip padarė. "Nenoriu, kad jie manytų, kad aš trenkta, o tie labai trenkti," atsakė ji šypsodamasi, lyg nieko nebūtų nutikę. Lyg nebūtų ką tik sutrypusi mano vaikiškos širdies.

Tada gavau aiškią žinutę: aš nesu normalus ir keliu aplinkiniams gėdą.

Būdamas šeštokas, labai mėgau ponius ir juos piešti. Tai vienintelis serialas, kuris buvo mane užkabinęs. Kaskart mamai įėjus į kambarį ir pamačius mane piešiantį penktą spalvotą arklį tą dieną, ji pradėdavo brukti man kitų dalykų piešimo idėjas. Kad daugiau pieščiau kaip tie, kurie iliustruoja žaidimus ar kažką panašaus. Bet ką, kad tik nustočiau piešti tai, kas man davė džiaugsmo.

Tada gavau aiškią žinutę: mano pomėgiai nenormalūs ir turėčiau elgtis taip, kad įsiteikčiau daugiau žmonių.

Kai buvau penkiolikos, mama bandė mane prikalbinti vėl imtis plaukimo. Sėdėjo su manimi ant mano lovos švelniai kalbėdama, o aš tuo tarpu ėmiau isteriškai ašaroti, nes kad ir kaip mylėčiau vandenį, negaliu pažiūrėti į savo nuogą kūną, juo labiau leisti kitiems tai daryti. Ji paglostė mano galvą ir pasakė: "Juk kiti nežino, kad kažkas yra negerai."

Tada gavau aiškią žinutę: aš esu nenormalus ir mano jausmai nesvarbūs.

Tais pačiais metais važiavome į sanatoriją, nes tėvai norėjo pasilepinti švenčių proga. Aš stengiausi išsiprašyti nevažiuoti, pasilikti namie, bet negavau balso teisės. Būdamas ten atsisakiau eiti bet kur, kur reiktų nusirenginėti. Tai yra, nėjau į sumautą baseiną, į kurį nueiti mama vis bandė įkalbėti. Tą patį vakarą jį dėbtelėjo į mane ir išrėžė: "Kanarėle, baik gadinti visiems nuotaiką."

Tada gavau aiškią žinutę: aš nesu normalus ir būdamas tokiu tik trukdau kitiems.

Dėl patyčių, dėl nepritapimo, dėl buvimo kitokiu konservatyvioje valstybėję jau tada bijojau atskleisti save. Jau tada drovėjausi savo piešinių, nes kartais piešdavau du besibučiuojančius vyrus ir nenorėjau, kad kas nors pamatytų. Buvau atsiskyrėlis ir dailėje, nes nerasdavau bendros kalbos su bendraklasiais. Jau tada buvau tas keistas žaliaplaukis giminėje, klasėje ir gatvėje.

Dabar esu paranojikas kaip reta. Ėmiau paniškai bijoti savo šeimos. 

Kompulsyviai noriu nuslėpti nuo jų viską. Kiekvienam socialiniam profiliui turiu po slaptą anketą, kurioje stengiuosi atskleisti save, bet vistiek paniškai bijau. Pradedu dairytis ir slėpti savo piešinius vos išgirdęs žingsnį laiptinėje, nors nepiešiu nieko nešvankaus, o net jei ir pieščiau, esu sumautas pilnametis, ką jie man padarys? Socialiniuose tinkluose naudoju tik formalią švarią kalbą. Nieko kontraversiško. Jokios nuomonės. Nespaudžiu "patinka" ant kitų nuotraukų ir niekada nekomentuoju. Nekviečiu kitų žmonių į draugus ir nepriimu kvietimų iš giminių. Niekada neįsiterpiu, kai kalba, o jei mane nutraukia, nesipriešinu, nes mano nuomonė nėra svarbi ir išvis, kodėl aš čia. Nesimankštinu savo kambaryje, nes bijau, kad kažkas išgirs, sporto klube negaliu daryti nieko, jei kažkas yra tame pačiame kambaryje. Visados sėdžiu su užtrauktomis užuolaidomis. Kai paklausia, ką veikiu, sustingstu ir prarandu kalbos dovaną. Man reikia geras penkiolika minučių ruoštis, kad galėčiau pasakyti, jog kažkur einu. Keistai rengtis bijau tiek pat dėl visuomenės reakcijos, kiek dėl mamos. Bijau nuvilti tėvus net ir būdamas toli nuo jų. Metai pilnametystės nieko nepakeitė.

Galvoju, kad kažkas pasikeis, kai išvyksiu iš čia. Bet jei tai tęsis ir toliau, nežinau, ar tai tikrai kažką pakeis. Man reikia pagalbos, intensyvios psichologinės pagalbos, bet jos rasti sunku tiek dėl dabar užkrauto karantino, tiek dėl lyties. Psichologė, pas kurią lankydavausi, manė, kad sakydamas, jog nesu nei vyras, nei moteris, kliedžiu. Malonu. Kaip man patinka savo srities profesionalai.

Kartais galvoju, kaip viskas būtų pasisukę, jei būčiau turėjęs brolį arba sesę. Jei būčiau turėjęs, pas ką eiti pasiguosti, kas nebūtų vienas iš tėvų. Jei nebūčiau augęs visiškai vienas.

Keista, kaip keli leptelėjimai ar remarkos dėl žinių stokos gali išsirutulioti į visą šitą nesamonę. 

2020.03.29.