Žmogaus Estetika

Vokseliai

Buvau parduotuvėje. Buvau gatvėje. Buvau išėjęs į lauką ir įsėdau į mašiną. Per ant akių lipančios kaukės kraštą mažiau žmonių. Tikrų žmonių, ne pikselių ekrane. Galbūt tai buvo vokseliai... niekad nesužinosiu. Negaliu jų paliesti.

Buvau pamiršęs, koks jausmas būti su batais. Vos juos radau. Iš pradžių nepažinau, kurie mano. Juos prisimenu atrodančius kitaip. Pastarasias tris savaites laukan eidavau tik basomis. Kadaise batai buvo kasdienis drabužis. Dabar jie - kažkoks blausus prisiminimas.

Pradėjau rašyti dvi istorijas, bet ižstrigau su abiem. Vienai mintys kirba galvoje, bet negaliu jų išreikšti. Kitai užstrigau, nes turėjau idėją tik įžangai.

Atsikračiau vienų marškinėlių, kuriuos naudojau kaip pižamą. Apart to, kad jie dėl man nesuvokiamos priežasties labai grūdo disforiją, jie taip pat kažkur pasigavo keistą kvapą. Skausmo. Netekties. Ligoninės palatos. Po gimimo nesu ligoninėje praleidęs nė nakties.

Dalis trumpa, labai trumpa. Bet aš kažkoks išsekęs. Nežinau kaip, nežinau kodėl. Bet jaučiuosi taip, lyg šiuo momentu į save žiūrėčiau iš šono. Lyg viskas būtų netikra. Galbūt ir yra. Galbūt mes visi esame tik vokseliai.

Aš derealizuoju.

2020.04.02.