Žmogaus Estetika

Laikas teka žemyn

Stebėdamas kitus, dalyvaudamas konferencijose ir sekdamas asmenybes internete pastebėjau bedrą tendenciją tarp žmonių, kurie apsiima mokytis kalbos: rodytis išprususiam, sakant "mokydamasis kalbos išmoksti naują kultūrą". Tiesa. Sutinku su šią teze. Bet jos preplėtojimas devyniskart iš dešimt baigiasi kokia nors eurocentriška įžvalga apie tai, kad "kinų kalboje nėra veiksmažodžio laikų :000, keista ane, kultūra, vau, kaip jie taip gyvena". Ir čia baigiasi jų kultūros žinios. Teoriniame žinojime, kad pridėjus 下 prie daiktavardžio gausi "po daiktu" arba "kitas daiktas" ir kad tai yra keista. Ne gebėjime suvokti, kad kiekviename ištartame ar gestikuliojame žodyje glūdi šimtmečiai istorinio ir kultūrinio paveldo, kad dviprasmiška reikšmė kyla dėl laiko suvokimo, kuris kinų pasaulėvaizdyje teka žemyn. Kultūros sutapatinimas su anomalija vienos kalbos atžvilgiu yra šlykštu.

Dažnas "išmokstame kitokio mąstymo" pavyzdys - tariamos naujos asmenybės susikūrimas kalbant skirtingomis kalbomis. Tai visgi nėra naujos kultūros atradimas. Tai kalbos skambesio ar judesio vertinimas įprastinės gimtosios kalbos akimis. Balso tembro pasikeitimas vartojant toninę kalbą, naujos veido išraiškos ir gesto kombinacijos, atrastos tyrinėjant kitokią gestų kalbą, neįprastos priebalsių kombinacijos serbiškoje tarmėje, reikalaujančios lietuvio nusilaužti jo liežuvį. Visa tai - ne nauja kultūra. Naujas kultūros patyrimas reikštų žinoti, kaip kalba susiformavo būtent tokia. Keistas skambesys bekalbant pačiam - tai savęs pagavimas nestandartinėje būsenoje.

Pasaulis būtų žymiai tolerantiškesnis ir supratingesnis, jei mokytumėmės kalbos per kultūrinį pasaulio kontekstą ir kalbos vietą jame. Dar neteko sutikti mokytojo, kuris kalbos mokytų ne tuneline vizija į gramatiką ar žodyną. Mokoma tik "kas", bet ne "kaip" ir "kodėl". Niekas nemoko, kodėl anglų kalbos netaisyklingi veiksmažodžiai yra būtent tokie ar kodėl jie apskritai egzistuoja - tariama "taip yr" ir baigiama tema, o dabar pakalbėkim apie conditionals, kitą savaitę kontrolinis. Būtent toks mokymas ir lemia kultūros suvokimą kaip "ne toks kaip aš". Kontekstas, siejantis dvi kalbas ar visą jų šeimą, lieka nematomas. Germaniškos anglų kalbos fonetinės šaknys, istorinėje kasdienybėje vartojamo leksikono tendencijos bei žodžių reikšmių kitimas kartu su visuomene - priežastys, lėmusios netaisyklingumo susiformavimą - yra paliekamos pačiame dugne. Išmokti prisegti galūnę yra lengva. Suvokti, kodėl galūnė taip atrodo, kodėl jos reikšmė būtent tokia ir kodėl ji apskritai yra galūnė, tuo tarpu, yra žymiai sudėtingiau. Atsisakymas mokyti saitais tarp kalbų sudaro išskirtinumo įspūdis. Kalba tampa logiką vangiai sekančiu Dievo duotu fenomenu, kurio esmė taip ir lieka nepaaiškinta.

Kiek kartų esate girdėję, kad lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, todėl turime ja didžiuotis ir puoselėti? Kartais kyla klausimų, ar žmonės, mėtantys šią frazę bent suvokia, ką reiškia "puoselėti". Ne, tai nereiškia, kad reikia imti braukyti visus slaviškus terminus, nes prie ruso buvo blogiau, bet leisti vartoti lotyniškus jungtukus. Tai reiškia suvokti, jog būdamas baltų kilmės nesi pranašesnis už nieką, nes gale visko tesi mažas apdriskęs pumpurėlis ant tos pačios indoeuropietiškos šakelės, kaip ir ir kaimynas lenkas. Tai, kad lietuvių kalba liko užsidariusi ir atsisakė daug kisti nuo indoeuropietiško prado, yra originalu tik todėl, kad visos kitos šeimos ir individualios kalbos, kad ir ta pati latvių, pražydo savo spalvomis. Ją puoselėti nereiškia badyti ją kalbininko žirklėmis jai vos pradėjus kelti lapelį. Tai reiškia leisti jai tekėti sava kryptimi - taip, kaip ją vartoja žmonės.

2020.03.12