Teen's life

Šeštas skyrius-Amanda

„Po galais!“- nusikeikiau

„Ei, ei, tai netavo kaltė“- apglėbė mano pečius Liam

„Aš neturėjau jai to pasakyti, tiesiog...“- pradėjau kūkčioti

„Ei, ei, Ama, nusiramink, tu tiesiog buvai susinervinusi“- savo pirštais pakėlė mano smakrą , todėl buvau priversta žiūrėti į jo akis

„Kodėl tu man toks geras?“- atsidusau valdydama kūkčiojimą

„Mes juk draugai, taip?“- nusišypsojo

„Taip“- linktelėjau

„Anderson, tavęs atvažiavo!“- suriko prižiūrėtoja

„Manau viskas“- susiraukiau

„Ei, neprarask vilties, ji grįš“- paglostė mano skruostą

„Taip“- linktelėjau

„Anderson!“- suriko prižiūrėtoja

„Turiu eiti“- sumurmėjau

„Eik ir ei, viskas bus gerai“- nusišypsojo

„Ačiū“-šyptelėjau

 ***

 
„Kelkis, atvažiavo Denny“- sumurmėjo paglostė mano plaukus mama

„Mh...“- sumurmėjau

 
Pasivarčiau lovoje ir nebesigavus kaip užmigti pakilau iš lovos. Iš stalčiaus pagriebusi savo apiplyšusius džinsus ir rožinius marškinėlius- kurie man buvo kiek per didelis, nužingsniavau link vonios kambario. Nusipraususi nusprendžiau nesidažyti, tiesiog surišusi plaukus į ponio uodegėlę pažiūrėjau į veidrodį ir prisiminiau savo sapną- paskutinę dieną internate , paskutinį kartą kai mačiau Victoria.

Vos pažvelgusi į veidrodį šlykščiuosi savimi dar labiau nei anksčiau. Kaip aš galėjau jai tai pasakyti? Ji iškentė visas mano nuotaikų kaitas, žinojo mano vaikystės istoriją- nuo tos dienos kai viskas prasidėjo su Paul iki dabar. Ji žinojo viską ir vis dar buvo su manimi ,o aš pasakiau tai ko nenorėjau. Visas tas barnis su žaliaakiu buvo kankynė, o tada ji ir... nežinau... praradau savikontrolę.

Kad ir kiek kartų bandžiau jai skambinti jos telefonas buvo išjungtas. Jos tėvai nenumano kur ji gali būti, o aš už kelių šimtų kilometrų nuo jos. Nežinau kaip ji ir kur , nežinia gniuždo. Visos šios nesąmonės privedė iki peiliuko rankose ir kelių įpjovų rieše. Maniau jog tas mano gyvenimo etapas jau baigėsi, bet ne... nesu tokia- negaliu tiesiog pamiršti.

 
„O, atsikėlei?“- įėjo mama į kambarį

„Aha“- pavarčiau akis

„Važiuojam“

„Jo“- atsidusau

„Nesidažysi?“- pakėlė viena antakį

„O ką?“- pavarčiau akis ir pagriebusi kuprinę praėjau pro ją

„Kas tau yra?“- sugriebė mano riešą

 
Nieko nesakiau tiesiog žiūrėjau į jos akis pilna pasišlykštėjimo ir pagiežos. Galvojau jog ji man trenks, tačiau už durų suskambėjas mašinos garsas privertė ją patraukti rankas nuo manęs. Netarusi nei žodžio mamos draugui įsėdau į mašiną ir sumetusi kojas ant priešais esančių sėdynių žvelgiau į savo telefoną.

Jaučiau mamos žvilgsnį, bet ignoravau tai, nesu nusiteikusi su ja kalbėtis , o dar tik penkta ryto. Įsijungusi snapchat programėle , apžiūrėjau gautas žinutes, bet nei į vieną neatsakiusi  išjungiau ją. Patikrinusi DeeMe programėlę, atrašiau į porą žinučių ir nusiuntusi keletą žinučių draugėms išjungiau programėlę ir žvelgiau pro langą į besikeičiančius vaizdus.

Įsidėjau ausinukus į ausis ir pasileidusi šiek tiek triukšmingos muzikos užmerkiau akis, nežinau kodėl, bet būtent tokio tipo muzika mane ramino. Nė nepajaučiau kaip užsnūdau. Atsibudau jau prie ežero.

Beveik visą dieną praleidau lūkuriuodama prie ežero, tačiau maudytis nelabai buvo noro. Kelis kartus nušokusi nuo lieptelio jame neišbūdavau nei dešimties minučių. Dar truputį pagulėjusi ant lieptelio grįžau į savo pirmesnius rūbus ir susitvarkiusi plaukus užsidėjau nuo saulės akinius ir prisiartinusi prie mamos atsirėmiau į pavėsinės durų staktą.

 
„Edward tave parveš“- sumurmėjo

„Blogiau turbūt nebus“- pavarčiau akis nors žinojau jog ji to nemato

„Jis tavo brol...“

„Įbrolis, jei nepamiršai“- nutraukiau ją

 
Pamačiusi Edwrd mašiną nieko nesakiusi įšokau į ją ir išvažiavom iš sodybos. Netarusi jam nei žodžio žvelgiau į savo mobiliojo ekraną.

„Kas yra? Kodėl taip manęs nemėgsti?“

„Oi, atleisk jog nesielgiu su tavim kaip su broliu“- pavarčiau akis

„Anksčiau nebuvau ta brolis“- padėjo ranką ant mano kelio

„Nebuvai, nebūsi, bet nebūsi nei kažkas daugiau“

***

 
„Kur tu?“- rėkė mama

„Koks tau skirtumas?“

„Amanda kas tu per kalė daraisi?“- tarė ir trenkusi durimis išėjo iš mano kambario

 
Nieko nelaukiau tiesiog susikrovusi daiktus į lagaminą išlėkiau pro duris. Nusileidus laiptais mane pasitiko Edward žvilgsnis, ignoravau tai ir tiesiog trenkusi durimis išėjau iš to namo. Susistabdžiusi taxi išvažiavau į oro uostą, kadangi jau bilietą turėjau neturėtų kilti jokių problemų.

Nespėjau susivokti kaip buvau vietoje ir žengiau pro lėktuvo duris. Susitariau jog Londone mane pasitiks Liam, jis geras mano draugas nuo tada kai dingo Vica ir Harry tiesiog nebekreipė į mane dėmesio po to barnio, todėl šiuo metu pasiklioviau tik juo.

Kelionė nelabai prailgo tik erzino prieš mane sėdėjusio vaikino žvilgčiojimas į mane, tad neiškentusi paprašiau jog pakeistų mano vietą. Likusi kelionės dalis buvo rami. Nusileidus oro uoste dairiausi , tačiau nepastebėjau niekur Liam.

„Victoria...“