Teen's life

2.16-Amanda

"Atsiliepk, kalės vaike, tu"-sumurmėjau į telefono ragelį

"Sparks? Tau viskas gerai?"- pasigirdo garbanos balsas

"Ne, jei negerai"- suinksčiau iš skausmo nugaroje

"Ką jai padarei, Anderson?"- jaučiau jo įtūžį net pro telefono ragelį

"Koks skirtumas. Dabar jai reikia jūsų"- stengiausi laikytis neužmerkusi akių, tačiau tai padaryti buvo labai sunku

"Iš kur? Man žinot, kad nenori mūsų įvelti į spąstus?"-nusijuokė pilnu sarkazmo balsu

"Prašau, žinau ką jai jauti, ji beveik mirusi, išgelbėkit ją iš čia"- krūptelėjau išgirdusi ataidarančių durų garsą

"Tai tas pats namas, kuriame sužinojai apie Adrianą, rūsys"- pasakiau kol telefonas nebuvo išplėštas iš mano rankų

"Ar gražu , Anderson, skambinai pasakyti Styles kaip jį myli?"- nusijuokė Camila

"Bučiuok žemę, kale"- sumurmėjau ir sukaupusi likusias jėgas sveikąja koja trenkiau per jos priversdama ją susidurti su žeme, bei nusnūti pogūlio miegelio

Tikiuosi, kad jie pasirodys čia tuoj pat. Kažkas buvo keista man apie tą  ,Sparks turėtą telefoną, jis vis dar neišsijungė. Nemėginau net prišliaušti, tai buvo beprasmiška. Žvilgtelėjau į Sparks pusę ir švelniai bei labai atsargiai perbraukiau ranka per jos susivėlusius , šviesius plaukus. Kvaile, tu. Sparks, tu, turi viską ko tik kas gali norėti, tačiau vistiek pasirenki mirtį. Kas tavo mažoje smegeninėje dedasi? Ar kada nors suprasiu, kodėl tai darai? Ir kas tau iš to? Mano dėmesį patraukė Sugg. Pakėliau akis ir pastebėjau pilną paniekos , tačiau ir pasitenkinimo veido miną. Susiraukiau , bei nurijusi seiles, nors manau ten daugiau kraujo, susikaupusias gerklėje. Drąsiai pakėliau akis. 

"Nesitikėjau, to iš tavęs, maniau nieko jau nebe parodysi naujo"-nusijuokė ir priėjęs prispaudė mano koją prie žemės

"Kad tu nudvėstum"- stipriai sukandau dantis ir suspaudžiau žandikaulį ,stengdamasi sulaikyti skausmą

"Tu to nenorėtum"- nusijuokė

"Kodėl gi?"- pavarčiau akis

"Kas tada tau pasakytų , kad ..."

"Nesakyk, kad iškvietei Styles tiesiai į mano spąstus"- bandė juoktis, tačiau puikiai žinojau, kad vos išeis iš čia dės į kojas

"Gero kelio"- nusijuokiau

"Mirk, Anderson!"- pasigirdo šūvio garsas ir kraujas lengvai sruveno iš mano peties

"Tikiuosi mirsi"- sugriežė dantimis ir paleido dar vieną kulką tiesiai į mano pilvą

Pajutusi veržiantį skausmą , supratau, jog tai į kur jis pataikė yra inkstai. Susiraukiau, nes žinojau, kokių bėdų yra su jais. Priglaudžiau ranką šalia tos vietos ir susiraukiau. Mano kūnas nutirpo. Nebejaučiau skaudančios kojos. Nebejaučiau supjaustytos nugaros, nebejaučiau šautinių žaizdų, nieko... Ar taip atrodo mirtis? Nusišypsojau pati sau ir pajaučiau šalčio bangą, užliejančią mano kūną. Akys pačios merkėsi ir nebebandžiau jų sustabdyti, padariau viską - jie atvažiuos Sparks, o tai svarbiausia. Įkvėpiau gana godžiai oro gurkšnį , kažkodėl man tai atrodė kaip paskutinis toks. Manau pabaiga. Nieko nesigailiu.  Išbandžiau beveik viską, ką manau kažkada norėjau ir tapau tuo kuo nesitikėjau tapsianti.

Turėjau nuostabų tėvą- Arthur Anderson, kuris man reiškė daugiau nei viską. Jis buvo viso to pradžia, o aš pabaiga. Dėl jo stengiausi apsaugoti šį miestą, apsaugoti tai kas iš jo liko. Sofia- nuostabi pamotė, tačiau dar geresnė draugė, ji leido mano svajonėms pildytis, nors ir trumpai, Andy- beproto seksualus įbrolis, leidės man pajusti ką reiškia miesto grietinėlė. Sparks- mano Victoria, vis dar nesutarianti su savimi, tačiau dalijanti pačius geriausius patarimus, impulsyvi kalė, tačiau puiki draugė. Louis- nuostabus draugas ir tobulo elgesio lygtinai paleistas kalinys. Niall- šėtoniškas panditinas ir geras draugas, tik nesupranta ką turi šalia savęs. Harry... Hmm... Sunku ką pasakyti. Tikiuosi pagaliaj suras tą kurią mylės labiau nei Sparks. Jam reikia būti laimingu. Nusišypsojau pati sau.