Teen's life

2.12-Amanda

Atsistojau nerangiai atsiremdama į rūsio sieną. Sušiktas Sugg... Galva atsirėmiau į duris ir laukiau kol prasivers. Kodėl aš į tai įsivėliau? Užmerkiau akis ir perbraukiau ranka per savo susivėlusius ir krauju aptaškytus plaukus. Tamsa. Kiek galima? Susiraukiau vos pajautusi kraują ant savo rankos. Vėl... Kelios dienos , o tai nesibaigia. Mano juodi džinsai buvo suplyšę per vieną iš kelių ir tik per tą kalę – Camilą. Juodi , ploni marškinėliai permirkę nuo kraujo. Juodas, odinis švarkelis tik pridengė tai. Ranka priliečiau savo apatinę lūpą ir susiraukiau pajusdama kraują...vėl... Durims prasivėrus staigiai spyriau į jas priversdama kažkokį vyruką smigti ant grindų. Labos nakties, šyptelėjau sau . Apsidairiau ir gana lėtai išbėgau į koridorių. Sustojau ties koridoriaus išsišakojimu. Vis tiek nepažįstu šių vietų. Atodūsis paliko mano lūpas.

„Anderson! Tu nepaspruksi!“- jo balsas privertė mano odą pašiurpti

„Šūdas...“- vos girdimai išlemenau ir pasileidau bėgti, nežinia į kur

Mano kojose jautėsi didelis skausmas, o ir šono sveikumu pasigirti negaliu. Susiraukiau ir trumpam sustojusi leidau sau atsipūsti. Gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai vis kartojosi. Staiga koridorių nušvietė šviesos. Susiraukiau suprasdama , kad tai mažina mano pabėgimo galimybę. Nepastebėjau kaip prieš mane iš kažkur atsirado vaikinas su pikta šypsenėle.  Sušiktas Sugg. Vaikinas priartėjo prie manęs. Susiraukiau. Sukaupiau jėgas, kiek ten jų beliko, ir apsisukdama spyriau vaikinui. Jis susmigo ant žemės. Šyptelėjau suprasdama ,kad dar kažką sugebu.

„Amanda“- pasigirdo Camilos balsas

Užmerkiau akis ir lėtai jas atmerkiau. Neužtikrinta savimi lėtai apsisukau, atsisukdama į Camilą.

„Iki, Anderson“

„Kaip nekenčiu tokių pabudimų“- pralemenau susiimdama už galvos

„Tu nė neįsivaizduoji kaip aš juos dievinu“- sukrykštavo Camila

„Kur Sugg?“- sugriežiau dantimis

„Jis –dirba. Bet tu nė neįsivaizduoji“- nusijuokė

„Ko?“- kilstelėjau antakį susirūpindama

„Kad tik tu žinotum“- vėl sukrykštavo savo spiegiančiu juoku ,kuris jau ėmė man įgrysti

„Tai pasakyk ir žinosiu!“- surikau

„Nerėk ant manęs“- pagriebė mano plaukus į savo rankas priversdama susiraukti ir pridūrė „Tu gal kažkada ir buvai kažkas, Anderson, bet įsimink tai ,tu, dabar esi niekas, visiškai niekas“- tai pasakiusi timtelėjusi privertė mano galvą susidurti su siena

„O tu išviso kažkada kuo nors buvai?“- pašaipiai pasakiau nusivalydama kraują betekantį iš nosies

„Nežaisk su manim, pati žinai, kad tik nuo manęs priklauso tavo gyvybė“- pavartė akis  ir pagriebusi pistoletą trenkė su juo man per veidą

„Nuo tavęs, nuo Sugg ar nuo Styles?“- kilstelėjau antakį lėtai atsukdama veidą į jos pusę

„Niekada tavęs nemėgau, o dabar puikiai žinau kodėl“- nusijuokė

„Puiku, tau taip gerai“- pasakiau pilna sarkazmo gaidele balse

„Na, nuo vakar dienos tavęs nekenčiu ne tik aš, bet ir tavo draugai, ups jie tau nebedraugai“- nusijuokė

„Ką padarei?“- atsistojau, tačiau gavusi dar vieną smūgį  susidūriau su žeme

„Na, šį bei tą, tačiau jie mano, kad tai tu padarei, pasirodo tamsa, padeda kai nori žmonės įtikinti, kad ten tu“- nusijuokė vėl

„Ką tu padarei?“- vos išlemenau

„Nieko, įskaitant tai, jog tu- na jie taip mano,  šaudei į savo mylimus Niall ir Sparks, o kambariuose prikaišiojai blakių“

„Ką? Blakės?“- susiraukiau

„Atleisk, jei pažeidžiau tavo privatumą, tai tik smulkmena“- mirktelėjo

„Kas tu per žmogus?“

„Aš ne žmogus, o dievas“- tai tarusi išėjo pro duris garsiai jas užtrenkdama

„Dievai žeme nevaikšto“