Teen's life

3.5-Amanda

PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ

„Kodėl mane seki?"- suurzgiau pro sukąstus dantis

„Juk tu žinai, kad taip paprastai nedingsi, taip?"- įėjo paskui mane į virtuvę kai koks šuniukas Styles

„Bet juk dvi savaites buvau dingusi ir viskas buvo gerai"- pavarčiau akis atsisukdama į jį

„Kam gerai tau ar mums?"- įkvėpė oro pro sukąstus dantis

„Visiems!"- surikau išmesdama rankas į orą

„Kodėl visus atstumi? Kodėl neleidi tau padėti?"

„Nes nėra kaip!"- pažvelgiau į jo žalias akis , tačiau greitai nutraukiau žvilgsnį vildamasi, jog jis to nepastebėjo

„Tu vartoji?!"- suriaumojo tarsi koks vilkas priversdamas mane krūptelėti

„N-ne"- sumikčiojau vis dar nuleidusi akis į žemę

„Pakelk akis"- pasakė , tačiau nė nepajudėjau iš pirminės pozicijos

„Pakelk akis!"- suriko sugriebdamas mane už rankų

„Ar seniai?"- tarė kiek švelniau, tačiau vis tiek gana agresyviai , žvelgdama į mano akis

„A-Aš..."

„Klausiu ar seniai?"- suspaudė tvirčiau mano rankas priversdama mane suinkšti kaip kokį bejėgį šuniuką

„Sa-savaitė ar dvi"- nurijau seiles susikaupusias gerklėje

„Kodėl?"- jo akyse tarsi šmėstelėjo skausmas

„N-nežinau"

„Kodėl?"- kiek pikčiau tarė laikydamas mano rankas vienoje savo, o kita suspaudęs mano veidą žiūrėjo tiesiai į

akis bandydamas pagauti mano žvilgsnį

„Nes man to reikia, gerai?"- supykusi surikau

„Tu tokia savanaudė"- nusijuokė ir atsitraukęs nervingai perbraukė ranka per savo nukirptus plaukus

„Pirmiausia dingsti vos Victoria atsiduria ligoninėje , tada priverti tavęs ieškot, o kai randu sužinau, kad tu

vartoji narkotikus!"

„Man visko buvo per daug , todėl ir išėjau. Ieškoti neprašiau. Man to reikia, kaip ,tu, nesupranti"- suspaudžiau

rankas sudarydama kumščius ir nagus suleisdama sau į odą

„Kam to- tau reikia?"- su pasišlykštėjimu veide žvelgė į mano akis

„Nes aš bijau, gerai?"- surikau ir atleidau savo rankas pastebėdama kraują sruvenantį mano ranka

„Ko? Ko gali taip bijoti, kad bandai pražudyti pati save?"- jo žvilgsnis kiek sušvelnėjo pamačius mano rankas,

tačiau vis tiek buvo griežtas

„Visko"- sumurmėjau ir įkvėpusi šiek tiek deguonies pridūriau „Bijau- atsikelti ir sužinoti, kad kažkas atsitiko

tau. Visada turbūt to baimė persekios mane, bet aš suprantu, kad nei tu, nei aš negalime pasitraukti iš ten, kur

viskas priklauso nuo mūsų. Bijau, nors žinau, kad tu vis tiek renkiesi ją. Bijau atsidurti tame rūsyje. Ten

prabuvau beveik pusė metų, ar žinai koks jausmas viltis, kad tavęs kažkas pasiges, bet suprasti, kad niekas taip

ir neateis."- nusijuokiau gana nervingai ir tęsiau savo kvailą kalbą „Žinai, koks jausmas jausti kaip po truputį

miršti? Ir kai manai, kad viskas baigta, tau pasitaiko šansas pabėgti. Atrodo, nieko geriau negali būti, tiesa? Bet