Teen's life

Aštuntas skyrius-Amanda

„Nedaryk to!“- girdėjau surimusį Liam balsą

Nieko neatsakiau tiesiog toliau brėžiau liniją- prasidedančią nuo riešo ir einančia iki alkūnės, peiliuku. Tą akimirką nejaučiau jokio skausmo, tik palengvėjimą matant kaip kraujas plūsta lauk iš mano rankos. Užmerkiau akis pajutusi šiokį tokį graužimą. Nekreipiau į tai dėmesio. Vėl paėmusi peiliuką tarp pirštų brėžiau tokią pat liniją tik keliais centimetrais toliau.

„Amanda, atidaryk duris!“- išgirdau duslų balsą

„Ne, aš neverta gyventi, aš nieko neverta“- leidau ašaroms nusiristi mano skruostais

„Amanda... prašau, atidaryk duris!“- žinojau jog jis stengiasi valdyti pyktį, bet jam nesisekė ir tai puikiai jautėsi jo balse

„Užsikrušk, Styles!“- atkirtau trenkdama koja į duris

„Po galais, Anderson, atidaryk duris!“- mačiau kaip durų rankena sujudėjo

 
Nieko neatsakiau tiesiog žvelgiau į kraują tekantį iš mano rankos. Susiraukiau pajutusi perštėjimą pilvo apačioje. Pakėliau marškinėlius sudrėkusius nuo kraujo ir pastebėjau vėl pradėjusį kraujuoti užrašą ‘FAT‘ – kurį išsiraižiau dar būdama namuose. Mano mama manęs niekada nepalaikė ir tai buvo tik postūmis link to. Niekada iš jos negirdėjau gražaus žodžio, o ypač kai man jo reikėjo , tie žodeliai būdavo tik dar labiau žeminantys . Niekada nelaikiau savęs gražia ir žinojau jog tokia nesu, o mama tik tai patvirtindavo. Tai smigdavo lyg koks peilis į krūtinę , tačiau nieko negalėjau padaryti, tik viską laikyti savyje. Ką ir dariau , ir vis dar darau tik nemaniau jog yra tai taip pastebimą. Ta moteris- kurią vadinau mama, sakė man jog esu depresijos apsėsta bukaprotė kalė. Atrodo jog jos gyvenimo tikslas yra kaip mane pažeminti , sunaikinti iš vidaus. Taip, tikiuosi ji džiaugiasi nes po septyniolikos metų kančios, nebegaliu to tverti. Viskas kas jai rūpėjo buvo , yra ir bus mano mirusi vyresnioji sesuo Amelia ir jaunėlė Lucy- kuri nėra niekas kitas, o vagis, bet turbūt gėriau yra būti tokia, nei siekiančia įtikti savo mamai dukra.

Tylus atodūsis paliko mano lūpas. Apžvelgiau save veidrodyje ir susiraukiau. Esu stora ir negraži. Niekada nesupratau ir turbūt nesuprasiu ką tokio padariau jog gyvenimas virto pragaru. Nesuprasiu ir to kodėl esu tokia – į kurią negalima nei pažvelgti.

 
„Amanda...“- tylus šnabždesys pasiekė mano ausis

„Ne, ne, ne, atstok nuo manęs...“- kad ir kiek stengiausi kalbėti tvirtai, mano balsas trūkčiojo

 
Dantimis prikandau savo apatinę lūpą stengdamasi valdyti kūkčiojimą. Atsukau vandens čiaupą. Pakišau ranką po šaltu vandeniu, tiksliau du jos pirštus. Man reikia to, aš privalau... Susikišau juos į gerklę. Pradėjau žiaukčioti. Atrodė jog mano skrandis nenori paleisti viso to maisto. Po kelių nesėkmingų bandymų , pakartojau tą patį. Iš mano burnos pasipylė maistas- ar bent tai kas iš jo liko. Nusiploviau rankas . Jaučiausi nepakankamai pašalinusi tai ko suvalgiau. Pakartojau tą patį. Nespėjus man nustoti visko ‘mesti‘ iš savo skrandžio, vonios kambario durys atsidarė.

Išriečiau nugarą pajutusi dar vieną bangą. Susigriebiau už pilvo bandydama suvaldyti skausmą pilvo apačioje.

 
„Viskas bus gerai“- jaučiau jo ranką glostant mano nugarą

„Nebus, niekada nebuvo“- bandžiau valdyti žiaukčiojamą

 
Pasijutusi šiek tiek gėriau ar bent jau taip maniau atsistojau ir šaltu vandeniu nusiploviau savo rankas , bei veidą. Atsisėdusi ant tualeto dangčio žvelgiau į savo rankas. Bijojau pakelti akis, nesu nusipelniusi nieko , ypač rūpesčio iš kažko. Ar tuo labiau meilės- tas jausmas tik skaudina. Man užteko mamos meilės ir gyvenimo su ja, kai stengdavausi pabėgti , privalėdavau grįžti, o tada prasidėdavo visa kitą. Bijodavau eiti į mokyklą, bijojau jog kas nors pastebės mano mėlynes. Turėjau tokių ir gana nemažai. Jas visas slėpė pudra ir maskuokliai, kurių nemėgau , tačiau tai tapo įpročiu- jų naudojimas, mėlynės, ašaros, patyčios.