Teen's life

3.7-Amanda

8.59 p.m.

"Tu, vėluoji"-sumurmėjau jam į lūpas prieš pabučiuodama
„Pagal mano laikrodį... dar turiu puse minutės"- apglėbė rankomis mano liemenį , paskui save koja uždarydamas namo duris
„Bet mes vėluosim"- suurzgiau jam sukandus mano kaklo odą
„Tik porą minučių"

Akimirksniu mano nugara susidūrė su šalta kambario siena. Suinkštusi prisiglaudžiau prie jo šiluma alsuojančios krūtinės. Jo rankoms atsidūrus po mano suknele užšokau apsivydama jo liemenį kojomis. Vis dar vieną ranką laikydama ant jo kaklo suurzgiau . Nusileidusi abiem rankom prie jo marškinėlių pabaigos pradėjau juos nuvilkinėti. Jam prisispaudus arčiau manęs ir iškėlus rankas greitai pašalinau marškinėlius. Nužvelgiau jo kūną ir pakėlus akis sulaukiau žaismingo mirktelėjimo. Jaučiau kaip mano žandai rausta, todėl veidą panardinau jo kaklo įlinkį.

„Nesislėpk, tai miela"- jaučiau jo rankas ant savo nuogos nugaros
„Gal važiuojam ,kad ir ką esi sugalvojęs"- sumurmėjau vis dar nepasitraukdama iš pradinės pozicijos
„Tau teks persirengti"- švelnia pirštų palvėlėmis pakėlęs mano smakrą pakštelėjo į lūpas
„Kuo tau nepatinka mano suknelė?"- kilstelėjau antakį susiraukusi
„Ją galiu matyti tik aš"- įkvėpė oro pro dantis
„Ar tu pavydi?"- mano veide pasirodė šypsnis
„Ne"- pavartė akis
„Taip, tu tai darai"- nusijuokiau
„Juk, sakau, kad nepavydžiu"- suurzgė
„Tai, tu, nieko prieš jei eisiu su šia suknele?"- kilstelėjau antakį, bandydama nuslėpti šypseną
„Amanda"- suzyzė
„Gerai, aš persirengsiu..."
„Ačiū"
„Jei tu pripažinsi, kad pavydi"- greitai pridėjau
„Gerai, aš pavydžiu, patenkinta?"
„Tai miela"- pasakiau
„Kur jau ne"- metė piktą žvilgsnį besivilkdamas marškinėlius , man dar spėjus nužvelgti jo kūną
„Na, argi taip sunku, kad pavydi?"- apsikabinau jį per liemenį
„Nekenčiu tavęs"- nusišypsojo patraukdamas plaukų sruogą nuo mano veido
„O aš tave myliu"- sukikenau ir tik tada supratusi ką būsiu pasakiusi surimtėjau
„Ką?"- jo akyse matėsi sumišimas taip pat susimaišęs su kažkuo daugiau
„Einu persirengti"- tai sumurmėjusi greitai užbėgau į savo kambarį paskui save užrakindama duris

Atsisėdau ant lovos krašto ir susiėmusi už galvos žvelgiau į žemę. Prisidirbau. Sugadinau viską. Perbraukiau rankomis per savo plaukus ir giliai įkvėpiau ,užpildydama savo plaučius deguonimi. Kelis kartus greitai sumirksėjau. Kaip man dabar elgtis? Susiraukiau ir priėjusi prie spitos atidariau ją. Išsitraukusi juodus , plėšytus džinsus greitai įšokau į juos. Nužvelgiau savo likusią spintos dalį ir šyptelėjau pastebėjusi tą patį pilką, Styles megztinį, kuriuo buvau apsirengusi, kai susitikome gatvėje.

**
„Mes apie tai kal..."- pradėjau sakyti, bet greitai nutraukiau pati save
„Nereikia parvežti namo?"- kilstelėjo antakį
„Kodėl tu čia?"- bandžiau laikytis jo neapkabinusi
„ Atostogauju, o nenori, kad čia būčiau?"- nusišypsojo savo balta šypsena, priversdamas kažką manyje subruzdėti
„Ne, tai yra taip... Na, tai tavo pasirinkimas"- sumurmėjau visišką nesąmonę ir už tai pati save keikiau mintyse
„Sėsk, parvešiu namo"- nusijuokė

Nieko nelaukusi atsistojau ant savo kojų ir priėjusi prie jo motociklo apžergiau jį kojomis. Svarsčiau ar turėčiau rankomis apsikabinti jo liemenį ar įsikabinti į sėdynę. Susiraukiau ir tyliam atodūsiui palikus mano lūpas užsimerkiau. Mane išblaškė jo rankos atsidūrusios ant manųjų. Jis švelniai jomis apkabino savo liemenį.

„Koks gražus megztinis. Keista jis kažkur matytas"- mirktelėjo atsisukdamas man per petį

**

Nusišypsojau pati sau ir pagriebusi jį, apsivilkau pro galvą. Uždariusi spintą žvilgtelėjau į savo atspindį veidrodyje . Nusišypsojau, nes tai yra keista kiek vienas daiktas gali sukelti prisiminimų. Perbraukusi rankomis kelis kartus per savo susivėlusius plaukus susirišau juos į ponio uodegėlę ir palikusi priekyje kelias sruogeles susiraukiau. Ką turėčiau jam sakyti? Pasiėmusi telefoną susiradau reikiamą adresatą ir dvejojau, bet vis tiek paspaudžiau skambinti.