Wicked Games

Chapter 5

Tai buvo savaitė po mano gimtadienio. Mes galiausiai grįžome namo. Zayn gimtadienis buvo prieš keturias dienas, bet jis nepraleido jo su manimi. Jis išėjo ir prisigėrė su vaikinais, palikdamas mane namuose. Liūdniausia dalis yra ta, kad jis tą naktį net negrįžo namo. Viskas ką mes darome šiomis dienomis tai pykstamės. Tiesiog, kai aš maniau jog jis tapo daug mielesnis, jis toks nebuvo. Dabar jis mane muša dažniau. Iš visų jėgų stengiuosi negrįžti į namus, bet jis visada mane randa.

Jis niekada neleidžia man išeiti iš namų taigi kiekvieną kartą, kai Danielle kviečia mane kur nors išeiti, privalau jai meluoti. Vienintelį kartą kada aš galiu išeiti tai tik su juo.

Lauke buvo šalčiau nei paprastai. Ploviau indus, kai iš fotosesijos grįžo Zayn.

"Sveika." Sušnibždėjo, atsistodamas šalia manęs. "Ar nesiruoši man taip pat pasakyti labas?"

"Labas." Tariau kategoriškai ir sudėjau indus į patalpą kur jie buvo laikomi.

"Neatrodai laiminga." Pasakė Zayn.

Nuo kada aš turiu būti laiminga?

"Ar nori apie tai pasikalbėti?"

Papurčiau galvą lyg pasakydama ne ir praėjau pro ji.

"Tu daugiau nebekalbi. Per dieną pasakai tik penkis žodžius. Nei penkių nepasakai." Tarė jis ir pasivijo mane.

"Nedrįsk manęs ignoruoti.'

"Baik mane taip liesti!" Surėkiau ant jo.

"Ant ko keli balsą?!"

"Ant tavęs! Akivaizdu!"

"Žiūrėk savo toną!"

"Tu. Nesi. Mano sukinistas. Tėvas." Pabrėžiau kiekvieną žodį, žengdama arčiau jo.

"Juk nenori būti arti manęs, kai aš esu supykęs!"

"Tu manęs negąsdini, šikniau!" Apsisukau nueidama ir pajusdama galią. Bet šis jausmas išnyko ir mane apėmė nerimas.

Zayn sučiupo mano ranką ir užsuko ją už mano nugaros. Jis pastūmė mane prie sienos ir aš numanau, kad bus mėlynės.

"Nori pažaisti, mažute? Tada pažaiskim." Šiurkščiai sušnibždėjo man į ausį.

Zayn suėmė man už plaukų ir juos patempė. Aš bandžiau pabėgti, bet jis pakėlė mane už liemens ir nunešė į kambarį. Pradėjau panikuoti ir spyriau jam į blauzdą. Iškritau iš jo gniaužtų ir nubėgusi į vonią, užsirakinau.

"Atidaryk duris, Arielle." Zayn bandė skambėti ramiai.

"Ne!" Verkiau. Jaučiau skausmą įtempiantį mano galvos odą, nuo Zayn šiurkštumo.

"Ir kodėl gi ne?"

"Nes aš žinau ką tu ruošiesi man padaryti!"

"Ne, nežinai." Patvirtino jis. "Gal aš tik noriu su tavimi išgerti arbatos."

„Nejuokinga!" Surėkiau. „Kodėl tu toks žiaurus?"

„Atidaryk duris." Primygtinai reikalavo jis. „Arielle, atidaryk prakeiktas duris. Aš tikrai nenoriu jų išspirti. Ar tu nori, kad aš jas išspirčiau?"

„Tu jau tai padarei!"

„Prisiekiu, jeigu tu nenustosi RĖKTI!" Trenkė į duris. „Tai tikrai suknistai erzina!"

„Man nerūpi!" Taip pat šaukiau. „Šauksiu kiek norėsiu."

„Atidaryk!" Šaukė ir tuo pat metu trankė duris.