"Ką? Ne. Neskambink." Greitai pasakiau. "Jeigu jis sužinos, kad tu čia, jis mane nužudys."
Doniya pažiūrėjo į mane su gailesčiu, kadangi jau buvo surinkusi numerį ir Zayn atsiliepė.
"Sveikas, aš tiesiog skambinu uhm..." Pažvelgiau į ją maldaujančiomis akimis, prašydama pasakyti ką nors kitą. "Norėjau sužinoti, kaip tavo turas."
Ramiai atsidusau, susiimdama už kaktos, bet tada mano širdis pradėjo plakti greičiau, kai atidžiai klausiausi jos atsakymų.
"Ne, Zayn, aš draugės namuose. Ką tu turi omenyje? Tiesiog nuobodžiaujam. Rimtai, aš tikrai..." Doniya veidas tapo rimtas ir tada ji patraukė telefoną nuo ausies. "Jis sakė, kad nori su tavimi pasikalbėti."
Kai ji man padavė telefoną, nuėjau į virtuvę, kad gaučiau daugiau privačios erdvės.
"K...klausau?"
"Kas per velnias, aš tau juk sakiau niekur neiti!" Šaukė Zayn į telefoną.
"Aš nėjau, ji atėjo čia."
"Tai vis tiek tas pats! Aš tau liepiau ne..." Staiga jo balsas nutolo nuo telefono. "Oh, sveikas, drauguži. Ne, tiesiog kalbu telefonu. Pasakyk jiems, kad netrukus ateisiu, gerai." Tada jo balsas vėl priartėjo. "Kai grįšiu, būsi didelėje bėdoje." Tarė ir padėjo ragelį.
Nurijau seilę, bandydama nepravirkti priešais Doniya. Nuėjau atgal į svetainę ir ji atsistojo.
"Kas nutiko?" Susirūpinusi paklausė ji.
"Jis nežinojo, kad tu čia atėjai." Pamelavau. "Zayn sakė, kad viskas gerai."
"Tada gerai. Nenoriu, kad dėl manęs pakliūtum į bėdą." Atsiduso ji. "Bet tu neturėtum pakliūti į jokią bėdą, nes jis turėtų tave mylėti, o ne mušti."
"Jis manęs nemuša." Pasakiau, užsikišdama plaukus už ausies.
"Taip, jis tave muša, Arielle!" Atsakė ji. "Pažvelk!"
Doniya pakėlė mano ranką ir parodė į mėlynę.
"Jis sakė, kad apgailestauja ir aš jam atleidau." Gyniau savo vaikiną.
"Visada jam atleidi?"
"Na žinoma, kai tik pasako, kad atsiprašo."
"Štai kodėl jis mano, kad tai gerai." Pasakė Doniya, ir purtydama galvą atsisėdo ant sofos.
"Ką?"
"Tu visada jam atleidi ir tai turi baigtis, turi tam padėti tašką. Jei jis nenustos tavęs mušti, jam teks patirti pasekmes." Paaiškino Doniya. "Jis mano brolis, bet jei pasakymas apie tai kitiems žmonės, jį sustabdys, taip ir padarysiu!" Šaukė ji. "Arielle, nepriimk to kaip grasinimo, bet tai rimta."
Atsistojau įsižeidusi nuo to ją ji pasakė. "Išeik." Pareikalavau.
"Arielle, aš tik bandau tau padėti, aš kam nors pasakysiu."
"Tu pažadėjai niekam to nesakyti, jeigu saugosiu tavo paslaptį!"
"Jeigu reikės statyti į pavojų santykius su broliu ir tėvu, kad tau padėčiau, man nerūpi."
"Kaip tu drįsti! Aš...aš tavimi pasitikėjau!" Pravirkau.
"Tik bandau padėti." Paguodė ji.
"Ne, tu bandai sugriauti mano gyvenimą!" Šaukiau. "Zayn yra vienintelis vaikinas, kuris kada nors mane mylėjo!"
"Gal jis tave ir myli, Arielle, bet jam reikia pagalbos."
"Jis eina į kursus ir gauna pagalbą."
YOU ARE READING
Wicked Games
FanfictionJi jį mylėjo, bet jis....nebuvo tikras dėl savo jausmų. Nuolatiniai pažeminimai, skausmas ir nuo kūno nedingstančios mėlynės. Tai - Arielle kasdienybė. Ji kenčia vis labiau stiprėjančius savo vaikino Zayn smūgius, tačiau jam atleidžia, tikėdamasi, k...