Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
- Ir kaip Tu dabar? - ji ramiai paklausė, lėtai susidėdama rankas ant stalo paviršiaus.
Patrūkčiojau pečiais. Nežinau. Man gaila jai sakyti, kad tiek darbo nuėjo šuniui ant uodegos. Juk ji tiek stengėsi..
- Manau, gerai. - šyptelėjau po minutės tylos.
- Nemeluok man, Sky. - Trisha suraukė antakius ir aš atsidusau.
Ir kodėl ji tokia... viską lengvai perprantanti?
- Aš psichologė Skylor. - ji atsakė į mano garsiai neištartą klausimą.
Pavarčiau akis.
- Nedaryk taip.
- Atsiprašau. - sumurmėjau nudelbdama akis į savo sunertus pirštus.
- Gerai. Šiandien užteks, manau... - Trisha atsiduso ir su lyg tuo pradėjo skambėti jos telefonas.
Atsidususi atsistojau ir pamojavusi savo psichologei apsisukau ir išėjau iš jos maloniai kvepiančio kabineto. Lėtai nulipusi laiptais žemyn, vis mąsčiau.
O kas, jei jai nepavyks? Kas, jei tai amžina? Nejaugi aš dabar amžinai būsiu nuo to priklausoma tik dėl praeities? Nenoriu! Tikrai nenoriu. Dieve, viską dabar atiduočiau, kad tik galėčiau grįžti į tą dieną, kai pirmą kartą tai padariau. Viską...
- Atsargiau! - staiga kažkas staigiai suėmė rankomis mano liemenį ir prispaudė prie savo kietos krūtinės.
Ir štai milžinišku greičiu per gatvę pralekia automobilis. Ir dar pypsina bjaurybė!
Giliai kvėpuodama ir išplėstomis akimis atsisukau į savo išgelbėtoją. Sustingau. Į mane buvo įsmeigtos dvi kaštono spalvos akys. Jų vyzdžiai buvo išsiplėtę. Akys nenoromis nukrypo prie lūpų. Jos buvo truputį pravertos ir, atrodo, be galo minkštos.
- Kokioje planetoje plaukioji, kad net visu greičiu atlėkiančios mašinos nematai. - jis atsitraukęs piktai į mane dėbtelėjo.
Ir tik dabar pastebėjau, kad jis juodaplaukis. Jo plaukai buvo tobulai sukelti į viršų.
- A-aš... - sumikčiojau žiūrėdama į jo piktą veidą.
- Ai, žinai Tu ką. Būk atsargesnė ir nebesvajok apie neaiškius dalykus. - jis dar kartą piktai deptelėjo į mane ir apsisukęs pradėjo eiti link pastato, iš kurio aš ką tik išėjau.
- Ačiū! - šūktelėjau jam ir jis atsisukęs šyptelėjo.
Sustingau. Oho. Jis toks... gražiai gražus. Aš jo vardo net nežinau! Gal man bėgti jam iš paskos? Visgi jis man gyvybę ką tik išgelbėjo! Nors ne... apsieisiu. Išgelbėjo, padėkojau, o toliau jau Dievas jam dėkos, taip?
