| Summer Love |

1.

  -Emilės POV-

Prabudau nuo butelių dužimo garso. Mama vėl neturi ko išgerti.
Išsiropščiau iš kietos lovos ir nuėjau į vonios kambarį.
Nusiprausiau po šaltu vandeniu,nes šiltam neturim pinigų. Taip pat išsivaliau dantis su metus laiko nekeistu dantų šepetėliu. Taip, žinau, kad tai nehigieniška, tačiau visus uždirbtus pinigus privalau atiduoti mamai, nes kitaip ji išmes mane į gatvę ir tada išvis neturėsiu kur eiti. Susišukavau plaukus į uodegėlę. Apsirengiau treningines kelnes ir juodą maikutę be rankovių, nes jos buvo nuplyšusios. Nuėjau į virtuvę, kur mano mama daužė butelius ir paskutines turimas lėkštes.

-Ką tu darai?!-sušnypščiau ir atėmiau iš jos puodelį.

-O tu vis dar čia. Juk žinai, kad esi klaida ir man tavęs nereikia. Susirink skudurus ir čiuožk pas mano motiną į Dubliną.-tarė vos apversdama liežuvį.

-Ne! Aš niekur nevažiuosiu, nes tu ir paskutinius daiktus paversi šiukšlėmis!-sušukau ir pajaučiau kaip mano veidas persisuko į kitą pusę. Ji man vėl trenkė.

-Nedrįsk prieš mane atsikalbinėti. Grįši tik rugsėjį, kad galėtum uždirbti man ant pinigų, o dabar vasarą kai nedirbi - tu man nereikalinga, tad gero kelio.-tarė ir mane pastūmė.

-Ir gerai! Tikiuosi,kad grįžus galėsiu dingti iš čia!-sušukau ir trenkiau savo kambario durimis.

Pajaučiau šiltus lašelius bėgančius mano skruostais.

-Tėti, kodėl tu negalėjai manęs pasiimti kartu?-sušnabždėjau ir suspaudžiau rankoje grandinėlę, kurią tėtis man paliko.

Pasiėmiau  savo kuprinę ir susidėjau visus savo daiktus. Aišku - jų nebuvo daug. Pasiėmiau bilietą, kurį močiutė buvo nupirkusi iš anksčiau, nes žinojo, kad pas ją gausiu atvykti. Ruošiausi eiti pro duris kai išgirdau vėl šlykštų mamos balsą.

-Atsisveikinti nereikia?-paklausė ir atsigėrė raudono skysčio. Iš kur ji jo gavo?

-Atsiknisk.-sumurmėjau ir išėjau į lauką.

Iki traukinių stoties 10 kilometrų. Tolokai, bet ką jau padarysi. Letais žingsneliais patraukiau link stoties. 

Kodėl mano gyvenimas turi būti toks sunkus?

Ta prasme visi mano amžiaus žmonės turi antras puses. Turi normalių daiktų. Aš gyvenime nesu mačiusi telefono. Kaip jis atrodo? O išvis apie kompiuterį galiu tik pasvajoti. Tikiuosi, kad Dubline niekas nesišaipys iš manęs, nors tikriausiai šaipysis. 

Kaip norėčiau susirasti draugų, visada svajojau turėti nors vieną tikrą draugą. Ir normalų vaikiną. Netokį kaip Jake. Nekenčiu jo. Kaip išvis gali būti pasaulyje tokių žmonių? Nenustebčiau jeigu ir Dubline tokių bus pilna. Pagaliau priėjau stotelę ir įlipau į traukinį. 

Laukia ilgas kelias. Pasiilgsiu namų. Nors jie ir apgriuvę, ir beveik nieko neturiu, bet vistiek namai. Pamačiusi, kad keliausiu kelias valandas, nusprendžiau pamiegoti, juk vis dėl to negalėjau išsimiegoti, nes kaip ir kiekvieną kartą mama prikėlė. 

Užmerkiau akis...