| Summer Love |

29.

  -Emilės POV-

Galėjau jausti skausmą visame kūne, nes jis buvo labai stipriai įtemptas. Iš Niall veido išraiškos galiu spręsti, kad perbalau.

-Močiute, ką tu čia veiki?-paklausiau drebančiu balsu.

-Ką aš čia veikiu? Tu bent įsivaizduoji, kaip aš jaudinausi kai man paskambino ir pranešė, kad tu ligoninėje?! O dabar atėjusi randu tave su šituo... Šituo...

-Nagi močiute, rėžk tą žodį.-iškošiau pro sukąstus dantis.

-Su šituo išsigimėliu! Delilah, jis tau daro blogą įtaką! Tu pažiūrėk į jį?! Šlykštesnio žmogaus nesu regėjusi! Tuoj pat dink iš čia!-sušuko.

Mačiau, kaip močiutės žodžiai paveikė Niall. Jo akys sublizgėjo, kas reiškia, kad yra tikimybė, jog jis verks. Jis jau norėjo atsistoti ir išeiti, bet aš stipriai suspaudžiau jo ranką.

-Jis nėra toks! Ir jeigu jis išeis, aš nusižudysiu.-prikandau lūpą, kad nepravirkčiau.

-Delilah, jeigu šis tipas tuoj pat neišeina, gali nebegrįžti į mano namus ir grįžti atgal pas motiną!

Mano akyse pradėjo kauptis ašaros ir Niall puikiai tai pastebėjo.

-Ponia, jums derėtų išeiti.-tarė Niall.

-Ar tu man grasini?

-Galvokit kaip norit, bet jūs savo žodžiais skaudinate Emilę, tad būtų geriau jeigu išeitumėt, nes kaip matau vieninteliam man ji rūpi.-Niall pradėjo ginti mane.

-Nuostabu! Aš išeisiu! Bet perspėju, kad šitas palaidūnas vos įlindęs į tavo kelnaites tave paliks ir tuomet pas mane galėsi nebėgti ašarotomis akytėmis!-ji vėl pradėjo kelti balsą.

-Žinai, jis jau buvo ten įlindęs ir tavo žiniai jis vis dar čia.-atsakiau su pašaipia šypsena.

Niall ir močiutės veidai atrodė nustebę, tikriausiai Niall nesitikėjo, kad tai pasakysiu.

-Žinai ,daryk ką nori, tapai tokia pat kekšė kaip ir tavo motina.-sumurmėjo ir išėjo iš palatos.

Ji pavadino mane kekše... Juk ji mano močiutė, kaip ji gali taip elgtis! Tyliai sukūkčiojau...

-Ššš, mažyte. Viskas gerai. Tu turi mane...-Niall sušnabždėjo pridėdamas savo lūpas prie mano rankos.

-Bet aš dabar nebeturėsiu kur eiti, o mama tikrai nepriims manęs, kol nesibaigė vasara.

-Viskas gerai, tu gali pagyventi pas mane.-Niall šyptelėjo.

-Tikrai?

-Žinoma, man patiktų kiekvieną rytą atsibudus rasti tave savo lovoje.-Niall paglostė mano ranką.

-Po Savaitės-

-Ne, Niall. Aš ten nevažiuosiu.-nusijuokiau nuo to kaip Niall bandė mane įtikinti važiuoti į Louis sodybą.

-Nagi, mažyte.

Vien nuo to kaip jis mane pavadino perėjo elektra per kūną.

-Gerai, mažiuk.-nusijuokiau iš to kaip jį pavadinau.

-Nesakyk daugiau to kreipinio, nes tą suknelę tuoj nurengsiu nuo tavo tobulo kūno.-Niall skruostai paraudo.

-Pas Louis-

-NEMILĖ ATĖJO!-sušuko Lessie, taip Liam ir Jessie vis dar kartu.

-Nerėkaukit, išveš!-surikom su Niall ir nusijuokėm.

-Gerai tylim. Horan, žiūrėk radau gitarą. Galbūt kaip senais gerais laikais sumetam kokį gabaliuką?-Louis ištiesė gitarą į Niall rankas.

-Don't forget where you belong...-Niall tarė perbraukdamas per gitaros akordus.

-Tu dainuoji? Ir groji? Kodėl man nesakei?-paklausiau.

-Nes neklausei, o dabar klausykis, jeigu nori išgirst mano kvailą balsą.-sukikeno ir visi vaikinai pradėjo dainuoti.