| Summer Love |

28.

  -Tas pats.-mirktelėjau.

-Bet... Kaip... Juk tu miręs.

Dabar prisiminiau šį nevykėlį. Kai kartą gulėjau ligoninėje, nes netekau daug kraujo per savęs žalojimą, šis vaikinukas suleido man kažkokių „vaistų" ir sukėlė man klinikinę mirtį. Ar kaip tą nesąmonę pavadinti. Bet nebūčiau aš jeigu neišsikapstyčiau.

-Aš turiu superinių galių žinai. Ir aš tave prisiminiau, tad galiu laisvai įduoti policijai.-ranka perbraukiau per susivėlusius savo plaukus.

-Nereikia.-girdėjau baimę jo balse.

-Kodėl gi ne? Jeigu būčiau miręs, tu ir toliau ramiai žudytum žmones.-apsilaižiau lūpas.

-Prašau, nedarykite to.

-Kodėl turėčiau to nedaryti? Pasakyk bent vieną priežastį.-pradėjau nykščiu braižyti rutuliukus ant Emilės rankos.

-Nes... Jeigu jūs to nepadarysit, aš pasirūpinsiu ,kad jūsų merginą greičiau išleistų.

-Nevelk čia jos.-suurzgiau.

Vaikinukas patraukė pečiais ir paliko mane viena su Emile palatoje.

-Kas jis toks? Ir kodėl jis sakė, kad tu mirei?-Emilė apipylė mane klausimais.

-Jis? Didžiausias idiotas, kurį man tik teko matyti. Nes jis mane „nužudė"-parodžiau kabutėse.

-Kaip? Kada? Kodėl?

-Per daug klausimų ,mažute. Tau reikia pailsėti.-įrėmiau savo nosį į jos ranką.

-Atsakyk man, nes aš vis dar ant tavęs pykstu.

-Buvau ligoninėje kai man buvo gal 19 metų.-nurijau susikaupusias seiles.-Tuomet buvau ką tik išsilaikęs vairavimo teises. Skubėjau kuo greičiau nuvažiuoti pas tėtį. Nuvažiavęs pamačiau jį su savo teta, kuri mane lytiškai išnaudojo nuo 13, o gal ir 14. Jau tiksliai nebepamenu. O svarbiausia, jie žaidė su vaiku, kuris buvo gal kokių dviejų metų. Tą dieną sužinojau, kad tai mano brolis. Man tai buvo per didelis šokas, nes jis tiek dėmesio man neskyrė kai buvau vaikas, kiek jis skyrė Matt. Nieko nesakęs išbėgau iš jo namų ir viršydamas greitį parvažiavau namo. Maura iškart manęs pradėjo klausinėti kur buvau ir ar viskas gerai, bet aš nieko neatsakęs nubėgau į savo vonios kambarį ir...-įkvėpiau oro.-Ir susiradęs savo vienintelį draugą peiliuką persirėžiau visas vietas kurias tik buvo įmanoma.-atraitojau džemperio rankoves ir visur matėsi dar pilnai neužgiję brūkšniai.-Tas nevykėlis mamos sužadėtinis mane išgelbėjo nuo mirties ir nugabeno į ligoninę, bet aš jau buvau netekęs daug kraujo. Pas mane į palatą nieko neįleido, nes palaikė mane psichiškai atsilikusiu. Tuomet atėjo tas mulkis ir pasakė, kad man reikia pakeisti tvarsčius, bet jis jų neturėjo, o turėjo kažkokį švirkštą. Nespėjus sureaguoti jis jį man suleido. Nuo to įvykio pusę metų buvau tarytum miręs, bet nevisai. Nerodžiau gyvybės ženklų, bet galėjau girdėti viską kas vyko aplinkui. Išgirdau, kad jeigu nepabusiu - man atjungs gyvybę palaikančius aparatus. Ir tą dieną kai man jie turėjo juos išjungti... Aš kažkaip sugebėjau pabusti ir pabėgti iš ligoninės.-sučiaupiau lūpas į tiesią liniją.

-Vargšelis.-Emilė nusibraukė tekančia ašarą.

Menkai šyptelėjau ir suglaudžiau mūsų lūpas. Netrukus į palatą įėjo kažkokia senyvo amžiaus moteris ir Emilės veidą papuošė baimė...