| Summer Love |

38.

-Kitą kartą ,Niall, pasistenk tyliau, nes kitą kartą man nepavyks paaiškinti Matt, ką jus ten veikėt.-Jessie sukikeno vos mums grįžus.

Susigėdusi nuleidau galvą žemyn ir žiūrėjau į grindis, o Niall permetė savo ranką man per pečius.

-Neįmanoma tyliau, ji per gera tam.

-Dieve, Niall, užsikišk.-kumštelėjau jam į šoną.

-Kas? Aš tik dalinuosi su savo drauge kokia tu esi gera lo-

-EMILE!-atbėgęs Matt sutrukdė Niall pabaigti sakinį.

-Sveikas.-sukikenusi pamojavau jam, bet jis pribėgęs apsikabino mano kojas.

-Aww, jum tiktų vaikai.-Jessie suplojo rankomis ir iš Niall veido šypsena pradingo.

-Bet mes jų niekada neturėsim, nes ji paliks mane jau kitą savaitę.-Niall vos vos girdimai sušnabždėjo, bet aš galėjau tai girdėti.

Tai sutraiškė mano širdį. Liko tik savaitė ir aš vėl grįšiu į namus. Bet ne tai blogiausia. Blogiausia yra tai, kad aš nežinau ,kada galėsiu čia sugrįžti. O kas jeigu Niall susiras kitą merginą? Ar mes su juo susirašysim? O gal tuo ir baigsis mūsų meilė ir tai liks tik vasaros trumpalaikis romanas?

-Emilė turi popų kaip ir tu ,Niall.-Matt ištraukė mane iš mano apmąstymų.

-K..ką?-Niall atsisuko į mane.-Einu parūkyt.-sumurmėjo ir išėjo trenkdamas durimis.

-Emile, ar tu save žalojai?-Jessie paklausė pakraupusi.

Nieko nesakiusi apsisukau ir išbėgau į lauką. Pamačiau Niall sėdintį ant žolės ir spoksantį į žemę. Tarp pirštų jis sukiojo cigaretę. Nejaugi jis sulaužė pažadą?

-Niall.-atsargiai priliečiau jo petį.

-Emile, parodyk ranką.

Papurčiau galvą ir ranką prisispaudžiau prie savęs.

-Parodyk pasakiau.-suurzgė ir paėmęs ranką apžiūrėjo gilų brūkšnį ant mano rankos.-Kodėl?

-Kas kodėl?-prisimerkiau.

-Kodėl tu tai padarei? Aš suprantu, kad esu bevertis šiame gyvenime ir panašiai, man tai daryti yra būtina. Bet tu... Juk tu nesi tokia sugadinta kaip aš, Em.-Niall akys tapo liūdnos.

-Tu nesi sugadintas, Ni. Tu nesi bevertis. Užtat aš... Aš stora, negraži, niekam nereikalinga. Manimi norėjo pasinaudoti ir dar lyg to būtų maža turėsiu išvykti ir palikti mylimą žmogų čia .Ar tu bent įsivaizduoji, kaip man reikės iškęsti, kai tarp mūsų atstumas bus apie kelis tūkstančius kilometrų?-sušniurkščiau nosimi.

-Kaip tu nesupranti, kokia tobula esi.-apsikabino mane ir sušnabždėjo į mano plaukus.-Manai man lengva? Kai jau antra mergina mane palieka?

-Aš taip nenoriu išvykti.

-Turime gyventi šia akimirka. Jeigu mums lemta būti kartu, nesvarbu kokio dydžio atstumas mus skirs. Likimas mus suves...-Niall nuvalė mano skruostus.

-Tu teisus.-šyptelėjau.-Tikiuosi, kad likimas tą ir padarys ir mes turėsime daug daug mažų vaikučių, kurie turėtų tavo tobulo žydrumo akis.-tariau vos girdimai, kad Niall neišgirstų, bet regis jis tai išgirdo, nes išsišiepė kaip mažas vaikas gavęs saldainį.

Bet jis netrukus atsitraukė ir atsuko man savo nugarą.

-Šok.

-Aš per sunki ,nepaneši.-suinkščiau.

-Aš tau jau sakiau, kad nesi sunki ir nenuvertink mano sugebėjimų, mažute.-sukikeno.

Taigi padariau ką jis liepė ir netrukus buvau įnešta atgal į namą.

-Matt ,einam, reikia susirinkti daiktus rytojui.-šyptelėjo Ni.