| Summer Love |

7.

  -Ne, negaliu. Neimsiu-papurčiau galvą.

-Imk, jeigu nepaimsi, aš tau nupirksiu naują.-Niall veide atsirado šypsenėlė.

-Na, gerai.-nedrąsiai paėmiau telefoną.

-Ir beje, aš tavo riedlentės neturiu.-mirktelėjo.

-Tu... Tu ką?

-Nusiramink, ji pas Jessie. Rytoj vėl važiuosim į tą pačią vietą ir pasiimsi. Ir tu eisi į kiekvieną tokį pasibuvimą arba vakarėlį, nes kitaip aš ją pasiimsiu.-iškišo liežuvį.

-Haha. Gerai iki.-sumurmėjau ir apsisukusi ruošiausi eiti sėdėti prie močiutės namo durų, kai staiga Niall pagriebė mane už rankos ir atsuko į save.

-Žinau, kad pas tave nieko nėra namuose, tad jei nori gali užeiti pas mane.

-Nenoriu pridaryti rūpesčių.-sumurmėjau.

-Nagi. Man nuobodu čia vienam.-nusijuokė.

-Na, gerai. Bet žinok, kad aš labai noriu miego.-sukikenau nusimaudama batus.

-Gerai, gali eit miegot. Miegosi ant sofos.

Lėtais žingsneliais nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. O ko aš galėjau tikėtis iš pono Horan? Netrukus į mane buvo paleista pagalvė ir pledas.

-Labanakt!-sušuko ir užlipo laiptais į viršų.

-Mhm.-sumurmėjau ir atsiguliau ant nepatogios sofos.

Užmerkiau akis ir su mintimis apie Niall panirau į miegą.

-Niall POV-

Nežinau kodėl, bet net futbolas pasidarė nebeįdomus. Mane iš vidaus žudė kažkoks jausmas. Tyliai išlipau iš lovos ir nulipau į svetainę. Ant sofos susirangiusi miegojo Emilė. Negerai pasielgiau, kad liepiau jai miegoti ant sofos. Bet kur man ją dėti? Aš merginų į savo lovą nesivedu, nes išvis aš su merginom kartu nemiegu, nes kiekvieną dieną aš turiu vis kitą. Oh nagi, juk aš nesinešiu jos į savo kambarį.
''O taip tu nešiesi''-kalbėjo mano pasąmonė.
Net pats nepajutau kaip paėmiau ją ant rankų. Prieš mane ji atrodo tokia žema ir liesa mergaitė. Tokia drovi ir nekalta. Įdomu ar kažkas yra ją lietęs? Po velnių, Niall, kas su tavimi negerai!
Atsargiai užlipau laiptais ir pravėręs kambario duris paguldžiau Emilę į kairę savo lovos pusę. Pravėriau langą, nes lauke lyjantis lietus ir šaltas vėjas atspindi mano tuščią vidų. Niekas nežino, kaip yra sunku, kai tavo tėvai išsiskiria ir net nepraėjus mėnesiui po skyrybų motina į namus parsiveda kitą vyrą ir dar pareiškia, kad jie planuoja tuoktis. O tėvas išskrenda į Niujorką ir sumeta skudurus su mano teta, kuri mane išnaudojo nuo keturiolikos. Ir lyg būtų maža to, dar ir susilaukia sūnaus, mano netikro brolio. Niekas nežino, kaip yra sunku turėti draugus, kuriems tu visiškai nerūpi. Jiems net nekyla klausimas,kodėl viduryje dienos, kai lauke +30, dėvi megztinį ir džinsus. Ir kodėl aš negaliu nukraujuoti, kai peiliukas grubiai prisiliečia prie mano odos? Arba kodėl negaliu papulti į kokią avariją? Juk motociklu lekiu dideliu greičiu. Kodėl negaliu susirgti plaučių vėžiu? Juk nei dienos neištveriu be cigaretės.
O jeigu aš per geras mirti, tai kodėl negaliu rasti žmogaus, kuriam rūpėčiau? Kodėl aš vienintelis esu niekam nereikalingas?Galbūt dėl to ir tapau toks beširdis, nes niekam mano širdis nėra reikalinga?Atsigulęs ir užsiklojęs šilta antklode, pasinėriau į miego zoną