R U Mine? ©

28

Mano kūnas sustingo nuo skausmo. Nebegirdėjau savęs, tik jaučiau, kaip šaltis plinta po visą kūną. Bet atrodė lyg mano nugara degtų.
-Lola!- girdėjau lyg kažkas mane šauktų po vandeniu. Pasidarė sunku išsėdėti, nebegalėjau nulaikyti galvos ant pečių.
Taigi nuvirtau į Zayn glėbį. Pažiūrėjau į jį ir užsimerkiau.
-Lola mažute...- vos girdėjau ką jis kalba,- Atsimerk, pažiūrėk į mane. Prašau...
Aš norėjau atsimerkti, bet man nėjo. Susiraukiau ir atsijungiau.

Zayn P.O.V

-Ne... Lola!- šaukiau. Ji negali mirti...
-Zayn vešk ją į ligoninę! Greičiau! Mes susitvarkysim,- pasakė Harry ir tuo metu kažkas pradėjo šaudyti į langus. Jie atsiims...
-Zayn... Žinau ką galvoji, bet pasilik su ja... Jai tavęs reikia... Prašau tavęs, nevažiuok čia,- liūdnai pasakė Louis. Jis teisus, jai reikia manęs...
-Bet kaip jūs?- paklausiau greit.
-Varyk greičiau!- sušuko Niall. Atsidusau ir apglėbęs Lolos kūną nubėgau prie durų. Iš stalčiaus išsitraukiau šautuvą ir užtaisiau jį.
-Neleisiu tau mirti... Viskas bus gerai...- pasakiau. Žinau jog ji negirdi. Tai pasakiau turbūt sau...
Pažiūrėjau per langą kiek žmonių ten stovi. Tik keli. Kiti turbūt namo galiniame kieme. Įkvepiau ir pasiruošiau daryti duris,- Ugh... Gi nebijai keturių žmonių, ar ne?- pasakiau sau. Papurčiau galvą ir greit atidariau duris. Nusitaikiau į vieną, nušoviau. Nusitaikiau į antrą, taip pat nušoviau. Ir likę du tik dabar susigaudė kas vyksta.
Pasislėpiau už durų kai jie pradėjo šaudyti. Kulkos skriejo šalia mano kūno vos jo nepaliesdamos.
Stipriau prispaudžiau Lolą prie savęs ir pabučiavau jai į kaktą. Greit išlindau iš už durų ir pradėjau į juos šaudyti. Gavau kulką į ranką, bet nesustojau, kol jie jau negulėjo ant žemės.
Skausmo nejaučiau dėl adrenalino, bent tas gerai... Nubėgau iki mašinos, sėdau prie vairo, kartu su mergina ant kelių ir nulėkiau link ligoninės. Pravažiavau kelis raudonus... Šūdas... Važiavau taip greit, kad net pravažiavau visus, kiek buvo, radarus gaudamas baudas..  Dar to betrūko, kad pradėtų vytis polocija.
-Atstokit kū*va!! Už*isot!- šaukiau nebegalėdamas valdytis. Nusirito kelios ašaros, bet dar šiek tiek pagreitinau ir už minutės jau bėgau į ligoninę. Mane vijosi policininkai. Gražu...
-Stokit!- sušuko vyras.
-Ji miršta debilai!- atšaukiau ir pribėgau gydytoją. Jis pasižiūrėjo į mane, o po to į Lolą ir aiktelėjęs sušuko kitiems, kad mergina miršta.
Atbėgo kiti gydytojai ir atidavęs merginą jiems likau stovėti vietoje...
-Pone, galime pasišnekėti?- atėjo iki manęs du policininkai.
-Mhm...- sumurmėjau ir nuėjau atsisėsti ant kėdžių prie palatos kurioje buvo Lola... Kokia ironija. Vakar ten gulėjau aš, o dabar guli mano mažylė.
-Jūs žinote, kad lėkėte 220 km/h greičiu ir dar nestojote nei per raudonus, nei per radarus ir net kai jus stabdė policija?- paklausė vyras. Suprunkščiau.
-Taip, ponai, žinau. Ir ką man reikėjo daryti? Leisti, kad mano gyvenimas mirtų mano rankose? Ir nesakykit man, kad galėjau kažką sužeisti. Aš puikiai vairuoju ir 50 kilometrų nei lapelio neužkabinau. Jei norit rašykit tas baudas ar sodinkit iš kart į kalėjimą. Man nerūpi. Bent žinau, kad mano meilė išgyvens... Turbūt,- pasakiau jiems.
-Na, mes nesame tokie beširdžiai, kaip visi galvoja. Mes jums panaikinsim visas baudas. Bet jūs nelabai gražiai kalbėjote, taigi įspėsiu jus kitam kartui, kad nesikeiktumėt,- pasakė, o aš prukštelėjau.
-Mano rankose merdėjo mergina kurią myliu. Ir jūs norite, kad būčiau ramus ir nesinervinčiau? Aj.. Koks skirtumas iš tikro. Supratau, laisvi,- pasakiau ir nusisukau nuo jų. Per langą pamačiau kaip Lola prijungta prie laidų ir man nusirito kelios ašaros.
-Mes suprantame jus. Manau jums prireiks,- pasakė ir padavė servetėlę. Jie atsisėdo šalia.
-Um. Ačiū. Bet gal galėčiau paklausti ką čia darote?- pasakiau.
-Jei jūs neprieštarausite, pasėdėsime čia su jumis. Įsitikinsim, kad merginai viskas gerai,- nustebau. Keista,- Ir, pone. Jūs taip pat pašautas?- paklausė. Susiraukiau ir tik dabar pajaučiau skausmą dešinėje rankoje. Atsidusau.
-Jo...- sumurmėjau. Bet pala, kodėl jis pasakė "Jūs TAIP PAT pašautas?". Iš kur jis žino jog Lola pašauta? Sulaikiau kvėpavimą.
-Ponai, manau nueisiu pas gydytoją, kad sutvarkytų žaizdą. Man atrodo, kad labai skauda,- pasakiau ir atsistojau. Jie linktelėjo. Gerai, kad pistoletą palikau mašinoje, tada aiškiai galėjau matyti jog jie mane greit nužiūri ir duodu galvą nukirsti, kad žiūri ar neturiu šautuvo. Ramiai nužingsniavau iki registratūros.
-Esu pašautas,- pasakiau ir parodžiau moteriškei ranką.
-Dieve... Daktare Rodžersai!- pašaukė... Glen. Tikriausiai taip perskaičiau jos kortelę... Nors kam rūpi...

*

Daktarui baigus sutvarkyti mano žaizdą, išėjau atgal prie Lolos palatos.
Eidamas koridoriumi pastebėjau jog "policininkų" jau nebėra. Atsidusau. Atsisėdau ir už kelių sekundžių iš palatos išvežė Lolą.
-Kur jūs ją vežate?- paklausiau. Jie nieko neatsakė,- Po velniais, atsakykite!- šaukiau.
-Ej Ej... Pone, nešaukite. Turiu naujienų. Blogų,- pasakė daktaras. Pasižiūrėjau jam į akis.
-Kas?- paklausiau baimingai. Jis giliai įkvėpė.
-Mergina. Mes jos nesugebėjome išgelbėti. Ji neteko per daug kraujo...
-Daktare!!!!!! Kažkas vyksta!!!- daktaras nubėgo prie Lolos kūno, o aš likau stovėti.
Ji mirė... Mano mažylė...
Susmukau ant grindų ir pasidaviau.
-Man neberūpi... Man sušiktai niekas neberūpi!- šaukiau. Ašaros bėgo nepaliaujamai.
Kur Dievas kai jo reikia labiausiai?! Ką aš tau padariau?!
-Pone Zayn.
-Atstok! Girdi?! Atstok po velniais! Jau pakankamai pasakei!- šaukiau, o ašaros vis dar bėgo.
-Zayn... Ji atsigavo! Nežinau kaip, ji nebegalėjo kvėpuoti pati, jos širdis nefunkcionavo. Bet ji išgyveno! Tai mokslu nepaaiškinama...- pasakė daktaras. Pakėliau į jį akis.
-Ką pasakei? Leisk man pas ją,- pasakiau.
-Jums negalima dar,- pasakė.
-Leisk man pas ją! Kitaip nenustebk jei viskas šioje sušiktoje įstaigoje bus apversta aukštyn kojom!!- sušaukiau.
-Pakvieskit man Zayn!!!!- išgirdau kaip mergina klykė iš palatos. Tai mano princesė... Nusijuokiau per ašaras ir prasibroviau pro daktarą.
Įsiveržiau pro duris ir pamačiau jau bandančia stotis Lolą.
-Lola!- sušaukiau. Ji sustingo ir pasuko galvą mano pusėn.
-Zayn...- nusišypsojo ji. Pribėgau prie jos ir apsikabinau,- Tu verkei...
-Tik dėl tavęs... Tu net neįsivaizduoji kaip aš tave myliu... Jie sakė, kad mirei... Jie tai pasakė...- Lola mane užčiaupė bučiniu.
-Aš tave myliu... Ir niekada tavęs nepaliksiu. Aš čia, Zayn.
-Nagi, gulkis,- pasakiau ir nusišypsojau. Iš jos akių nusirito kelios ašaros,- Manoji kovotoja...- pasakiau,- Tu tikrai garsi.
-Kaip suprasti?- sutriko ji.
-Aš galėjau visą ligoninę apversti, kad tik tu būtum sveika. Matau, kad tu irgi,- sukikenau,- Myliu tave, Lola,- pasakiau ir pabučiavau jos nosies galiuką. Ji sukikeno.
-Pirmiausia ką norėjau pamatyti, tai tik tave, Zayn, o ne tuos debilus gydytojus...- pasakė Lol. Mano mergaitė...
-Zayn Malik!!!